★★★☆☆ / Aušra Kaminskaitė: kvailių karaliaus burtai Laisvės alėjoje

Viljamo Šekspyro „Audros“ Prosperas, kaip ir Liamo Gallagherio dainos „Once“ vaizdo klipo karalius, kūrinio pabaigoje palieka savo valdas, tačiau pasilieka valdovo mentalitetą. Tad kai Nacionalinio Kauno dramos teatro scenos karalius Dainius Svobonas estų režisieriaus Peeterio Jalako „Audros“ pabaigoje išdidžiai apvaikšto fojė, užsisega apsiaustą ir pakėlęs galvą nužygiuoja Laisvės alėja, nevalingai šyptelime: žinoma, kas daugiau valdo Kauno teatrinį gyvenimą, jei ne NKDT.
Spektaklio „Audra“ repeticija
Spektaklio „Audra“ repeticija / S.Baturos nuotr.

Vienoje paskutinių savo pjesių Šekspyras aprašė brolio išdavystę ir tremtį patyrusio Milano hercogo Prospero likimą. Kartu su dukra Miranda jis atsiduria saloje, kurios gyventojus užvaldo pasitelkęs išmoktus burtus. Kai prie salos priartėja Prospero krašto karaliaus laivas, jis pasiunčia audrą, visus žmonės išmetančią į salos krantą. Tai – išduoto hercogo keršto ir plano oriai grįžti namo dalis.

Šekspyro pjesės pabaigoje Prosperas priima, regis, teisingą sprendimą – atleidžia skriaudėjams, ištekina dukterį ir palieka salą, drauge išsižadėdamas burtų teikiamų galių. Tačiau padovanojęs laimę kitiems, jis pats laimingesnis netampa – paskutiniame monologe Prosperas išreiškia vienatvės ir tuštumos jausmus. Vadinasi, pasikeičia tik jo elgesys, bet ne charakteris ar poreikiai.

S.Baturos nuotr. /Spektaklio „Audra“ repeticija
S.Baturos nuotr. /Spektaklio „Audra“ repeticija

Prosperas nepasikeičia ir Jalako spektaklyje, tačiau čia jis bent palieka salą laimingas. Veikiausiai tai susiję su režisieriaus pasirinkimu statyti gryną komediją. Psichologinę Šekspyro logiką, kad pokyčiai paprastai būna skausmingi, režisierius užglaisto juoką keliančiais akcentais, intertekstais, aktualijomis ir netikėtais sprendimais į spektaklį įtraukti patį NKDT.

Matyti komiškų žanrų spektaklius valstybiniame teatre mums vis dar neįprasta.

Publikos susikaupimas ir pavieniai pakikenimai liudija, kad spektaklis ne iškart buvo priimtas kaip komedija. Matyti komiškų žanrų spektaklius valstybiniame teatre mums vis dar neįprasta. Be to, Jalako humoras verčia suklusti: ar jis sąmoningai pašiepia ydas, ar abejotinai traktuoja tam tikras visuomenės grupes? Tačiau apskritai „Audra“ juokina nuo pat pradžių. Svobono Prosperą Jalakas pasodino scenos centre: nugara į žiūrovus, veidu į kamerą. Visus savo žodžius valdovas taria būtent jai, o vaizdas transliuojamas virš jo pakabintame didžiuliame ekrane, tarsi grimo veidrodis įrėmintame lemputėmis. Išdidinta Prospero figūra kaip viską matanti dievybė užpildo sceną, tačiau drauge atrodo juokingai, nes režisierius, tarsi pačiam aktoriui nežinant, pašiepė narcizišką profesijos prigimtį. Juk Prosperas kalba kamerai net tada, kai kažką nori pasakyti šalia žaidžiančiai dukrai Mirandai (Agnieška Ravdo), kuri, palyginus su ekrane išdidintu tėvu, atrodo fiziškai menka. Ir nors pradžioje jos tekste ir intonacijose girdimas kritiškas požiūris į tėtį kuria stiprios asmenybės paveikslą, greitai pamatome, kad tai – nuo gyvenimiškų patirčių daug metų saugota infantili gražuolė, neturinti įgūdžių pažinti žmones.

S.Baturos nuotr. /Spektaklio „Audra“ repeticija
S.Baturos nuotr. /Spektaklio „Audra“ repeticija

Jalakas „Audroje“ išryškina kvailystę kaip neadekvačiai didelio pasitikėjimo ženklą. Pavyzdžiui, laimingoje Mirandos ir Ferdinando meilėje jis akcentuoja dviejų jaunų žmonių patirties santykiuose stygių (nutarė susituokti pabendravę vos pora valandų). Kalibanas gyvybiškai svarbią užduotį patiki rūmų girtuokliui. O karalius arti savęs laiko žmones, kurie jam padėjo išduoti brolį.

Tikėtina, kad komanda tikėjosi sukurti cringe‘o scenas, tačiau tam pristigo arba gudresnės režisūros, arba aktoriaus saviironijos.

Tokie niuansai kelia subtilų juoką pažįstantiems ir pripažįstantiems žmonijos absurdą. Tačiau „Audroje“ gausu ir sąmoningo juokinimo: Kristel Zimmer kostiumai primena neskoningą Viktorijos laikų imitaciją, personažai nejaukiai manieringi. Juoką per atpažinimą kelia režisieriaus sprendimas spektaklio dalimi paversti teatro pastatą ir net darbuotojus. Prosperui pasitraukus iš pagrindinio veikėjo į situacijos režisieriaus poziciją, ekranas atiduodamas transliacijoms iš užkulisių, dekoracijų dirbtuvių, NKDT lifto, fojė, kavinės. Ten klaidžioja po audros išgyvenę laivo įgulos nariai, ieškodami vieni kitų bei galimybės grįžti namo. To negana – režisierius prieš publiką pastato iš parterio pakylantį teatro vadovą Egidijų Stanciką, kuris kalba su spektakliu nesusijusius dalykus. Tikėtina, kad komanda tikėjosi sukurti cringe‘o scenas, tačiau tam pristigo arba gudresnės režisūros, arba aktoriaus saviironijos.

S.Baturos nuotr. /Spektaklio „Audra“ repeticija
S.Baturos nuotr. /Spektaklio „Audra“ repeticija

Teatro direktorius įsitraukia į veiksmą kaip spektaklio pasauliui nepriklausantis žmogus. Likusieji personažai veikia spektaklyje, tačiau kuria tokį pasaulį, kokio šiandien nenorėtume pripažinti kaip savo. „Audroje“ dominuoja primityvūs padarai, alkoholikai, keikūnai, išdavikai ir mažai empatiški veikėjai. Beveik visi yra kvaili ar naivūs. Išskyrus Prosperą ir Arijelį: siekdami asmeninės laisvės, jie kuria ir režisuoja komediją saloje, tačiau patys yra mažiausiai komiški personažai. Arijielio santykį su aplinka apibrėžti sunkiau, tačiau Prosperas spektaklyje pateikiamas kaip nepakantus aplinkinių bukumui ir absurdui. Jis nusivylęs aplinka, nepasiūlančia jam nei gyvenimiškų, nei intelektualinių iššūkių. Tačiau drauge jis nori vadovauti šiam pasauliui; štai čia gimsta konfliktas, kurio neįmanoma numalšinti.

Visa tai Jalako „Audroje“ paaiškina Prospero prisirišimą prie Arijelio, nes čia juos sieja ne tik meistro ir įrankio santykis. Martynos Gedvilaitės vaidinama dvasia pranašesnė už Prosperą daugybe atžvilgių: ji turi daugiau galių, šviesesnį ir stipresnį balsą, jai dvasios paklūsta dėl noro, o ne iš baimės. Didžiąją spektaklio dalį Prosperas atvirai išnaudoja Arijelio galias asmeniniams tikslams, tačiau atėjus laikui išsiskirti, intonacijoje suskamba ilgesys: dvasia suteikė valdovo gyvenimui skonį ir galbūt jis ją netgi pamilo. Kvailių pasaulyje Arijelio talentas, išmintis ir kantrybė negali nežavėti. Ypač tokio narcizo kaip Prosperas, trokštančio, kad visa, kas pasaulyje geriausia, priklausytų

S.Baturos nuotr. /Spektaklio „Audra“ repeticija
S.Baturos nuotr. /Spektaklio „Audra“ repeticija

jam.

Nepaisant Lietuvos scenai neįprastos išraiškos, „Audra“ sukuria svarbią juoko sąlygą: žiūrime į bejėgius, už mus kvailesnius žmones ir džiaugiamės, kad esame protingesni ir stipresni, nes tose pačiose situacijose elgtumės visai kitaip.

Sunku pasakyti, kodėl neturėdamas stiprios interpretacijos ir aiškios koncepcijos Jalakas pasirinko statyti „Audrą“ – pjesę, kurios centre nueinantis valdovas ir jo susitaikymas su priekin bėgančiu, jam jau tolimu pasauliu. Jeigu tikslas buvo į NKDT repertuarą įtraukti skoningą komediją, jis pasiteisino. Nepaisant Lietuvos scenai neįprastos išraiškos, „Audra“ sukuria svarbią juoko sąlygą: žiūrime į bejėgius, už mus kvailesnius žmones ir džiaugiamės, kad esame protingesni ir stipresni, nes tose pačiose situacijose elgtumės visai kitaip. Tačiau gali būti, kad toks įspūdis tėra Prospero burtai ir šis valdovas mus apgavo taip, kaip Jalakas keletą kartų šmaikščiai ir taikliai apgavo NKDT aktorius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų