Buitinis pavyzdys: jei žmogus nuoširdžiai jaučiasi esąs gražus, kitų menkinančius komentarus priims kaip pavydą ar jų pačių problemas; jei žmogus kompleksuoja dėl savo išvaizdos, bet kokį komentarą apie tai patirs kaip pažeminimą ( – O, koks plaukų segtukas! – Ar taip matosi, kad mano plaukai riebaluoti?..). Jautrumas žodžiams gali būti laikomas „liga“, tačiau dažniausiai tai yra „sergančių“ socialinių, politinių, švietimo ir kitų sistemų simptomas.
Tai verta prisiminti naujausios Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) reklaminės kampanijos pradžios kontekste. Į Vilniuje esančiuose stenduose skelbiantį šūkį „Neik į teatrą“ (taip pat – tuščios kėdės iliustraciją bei teatrą remiančios „Norfos“ logotipą) pirma viešai sureagavo nevyriausybiniame lauke veikianti reklamos ir menų komunikacijos specialistė Stefanija Jokštytė; ji feisbuke komentavo, kad „kol mažieji nepriklausomi teatro kolektyvai nusiplūkę, dirbdami per 50 darbų, kaip įmanydami bandome parduoti bilietus į nerepertuarinio teatro spektaklius, populiarinti ir auginti teatro kultūrą... didžiausias, stipriausias, pagrindinius biudžetus spektaklių sukūrimui gaunantis, elitiniame sostinės Gedimino prospekte stovintis teatras, pasako – neik į teatrą.“
Emocinio santykio su minėta reklama nepatyrusiam žmogui Jokštytės įrašas ir jį lydėję kultūrininkų komentarai gali pasirodyti stipriai sutirštinti. Vis dėlto yra prasminga nenurašyti situacijos „nejautriai reklamai“ ar „pernelyg jautriems menininkams“. Nes sudirginti reklamos, kultūrininkai atvėrė senas ir skaudžias teatro lauko problemas, dėl kurių LNDT reklama nėra kalta.
Visų pirma – tai valstybinio ir nevyriausybinio laukų konfliktas, kurį gilina neteisybės jausmas. Valstybiniams teatrams ir nepriklausomoms teatrą kuriančioms įstaigoms skiriamas daug kartų didesnis finansavimas. Tai pykdo Lietuvos kultūros tarybos konkursams projektus rašančius ir iš paskutiniųjų savo idėjas bei jų kokybę bandančius apginti žmones, kurie mato, kokios paviršutiniškos idėjos neretai nusėda valstybinių, net nacionalinių teatrų repertuaruose. Rankos svyra ir girdint vyriausybininkų teisinimąsi, kad jie neorganizuos teatro gastrolių užsienyje, nes trūksta etato žmogui, galinčiam tuo užsiimti. Nevyriausybininkui, kurio įstaigos spektakliai vyksta į užsienį, nors čia visus darbus atlieka vos vienas, du ar trys žmonės, toks keliasdešimt etatų turinčios įstaigos atstovo komentaras skamba absurdiškai.
Paliečiamas ir kitas aspektas – masinio žiūrovo pasitikėjimas valstybine įstaiga, padedantis lengviau surinkti auditoriją. Žmonės spektaklius renkasi ne tik pagal menininkus ar temas, juolab ir ne pagal meninę kokybę, kurią patikrinti reikia (per) daug laiko ir pastangų. Neretai einama būtent į teatro pastatą. Nacionalinės įstaigos pavadinimas kelia daugiausiai pasitikėjimo, tad natūralu, kad nemaža dalis giliau teatru nesidominčių žmonių (įskaitant vadinamąjį „elitą“, kuriam apsilankyti spektaklyje pirmiausia reiškia prestižą) renkasi tai, kas atrodo patikimiausia. Greičiausiai čia ir turėtume ieškoti sujudimo šaknų dėl minėtos reklamos: nevyriausybinis laukas, kurio atstovai turi dėti milžiniškas pastangas, kad tokioje mažoje šalyje surinktų į spektaklius kuo daugiau žiūrovų ir pagaliau galėtų judėti pirmyn, nepatirdami didelio finansinio streso, išsigando reklamos stende pamatę dar vieną galimą kliūtį pritraukti žiūrovus. O tada supyko, nes kliūtį sukūrė įstaiga, turinti krūvą išlikimo saugiklių.
Dar vienas svarbus aspektas yra masinės teatralų abejonės pastarųjų kelerių metų LNDT menine programa. LNDT yra gausiausiai šalyje finansuojamas dramos teatras – tuo grindžiame savo teisę reikalauti iš jo aukščiausios kokybės meno ir aukščiausių moralės standartų. Tiesa, pastarasis kriterijus yra komplikuotas, nes kiekvieno moralės standartai skiriasi; tačiau LNDT labai stengiasi patenkinti kuo įvairesnius skonius bei poreikius, o tai reiškia, kad tenkina ir tuos, kurie kažkam atrodo nederami. Vadinasi, įvairių vertybių teatras galiausiai nepatenkina įvairios visuomenės.
Įdomu tai, kad nors meninio aktualumo ir kokybės požiūriu LNDT teatro bendruomenėse paprastai neįvardijamas lyderiu, „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimams jo produkcija nominuojama kasmet. Ir ne visi tie metai jiems buvo tokie tušti laimėjimais, kokie buvo šie. LNDT negavo nė vieno apdovanojimo ir tai galėjo paskatinti kritiškesnį teatralų žvilgsnį į nacionalinę įstaigą, kuri nusprendė paraginti žmones neiti į teatrą.
Atidžiau sekę komentarus po feisbuko įrašais galėjo pastebėti, kad dalimi jų apeliuota į siūlymą LNDT „valstybininkams“ ar net „išlaikytiniams“ padirbti nevyriausybiniame lauke ir patirti jo sąlygas. Nežinau, kam komentatoriai adresavo pasiūlymus, tačiau šiuo metu svarbiausiose LNDT pareigose dirbantys žmonės turi patirties nevyriausybiniame lauke. LNDT vadovas Martynas Budraitis daug metų buvo OKT / Vilniaus miesto teatro direktoriumi, už viešuosius ryšius atsakingas meno vadovas Antanas Obcarskas gana ilgai vadovavo Gintaro Varno įkurtam teatrui „Utopia“. Šiuos žmones miniu todėl, kad viešai komentuojantys situaciją minėjo „teatrą“, „meno vadovus“, „vadovybę“. Ne komunikacijos skyrių, kuris jau ne pirmą LNDT problemą / pokytį palieka savieigai.
Tačiau ar galime teigti, kad valstybiniame teatre dirbti lengviau? Jei būtų taip, nevyriausybinio lauko atstovai kur kas aktyviau pretenduotų į valstybinių ir nacionalinių įstaigų vadovų vietas. Tad turbūt dauguma supranta, kad vadovas čia atsakingas ne tik už meninį rezultatą, bet ir už didelį darbuotojų kolektyvą, kuris pokyčiams pasiduoda sunkiau nei repertuaras.
Tokios yra stambiausios šioje situacijoje aptariamos problemos ir konfliktai. Greta atsiskleidė daug kitų. Pavyzdžiui, ironiškas bet kurios kartos menininkų požiūris į tam tikrus prekinius ženklus, sukūręs įspūdį, kad apskritai kritiškai žiūrima į verslo paramą teatrui. Daugybei žmonių užkliuvo LNDT remiančios „Norfos“ logotipo dydis ir parduotuvės įvaizdis. Tai priminė, kad teatro pasaulis nori matyti save elitinėje pozicijoje ir būti aukščiau už „žemiškas“ vertybes. Vadinasi, aukščiau ir už pinigus. Šiuo atveju laimi LNDT, kuris nepasididžiavo uždėti „Norfos“ logotipą plakate ir galėjo sau leisti didesnę reklaminę kampaniją nei kiti dramos teatrai.
Komentaruose ir įrašuose taip pat matėme nuogąstavimus apie nevyriausybinio lauko darbuotojų balansavimą ant perdegimo ribos. Perskaitėme pasipiktinimą, kad LNDT beveik neturi spektaklių vaikams. Progos pasisakyti nepraleido ir buvęs LNDT meno vadovas Oskaras Koršunovas, tikinęs, kad jo nepasitenkinimas nesusijęs su nuoskaudomis dėl to, kad mažiau nei prieš metus buvo atleistas.
Tačiau LNDT reklaminė kampanija nėra atsakinga už šias problemas. Jos egzistuoja daug metų ir akivaizdu, kad šiuo metu dalis teatro ir kitų meno sričių atstovų yra stipriai nusivylę sistema bei eilinę reklamą priima kaip asmeninę panieką. Tad jei Kultūros ministerijai ir kitoms už kultūros politiką bei finansų skirstymą atsakingoms institucijoms norisi žinoti, kaip gyvena kultūros laukas, būtų naudinga paanalizuoti žmonių reakcijas, nes jos padeda pastebėti daugybę sisteminių problemų.
Galiausiai – koks gi čia LNDT vaidmuo? Šis teatras taip pat turi sisteminę problemą, kuri susijusi su viešąja komunikacija. LNDT rinkodaros ir ryšių su visuomene skyriuje dirba aštuoni žmonės, kurių bent pusė turi kompetencijų komunikacijos srityje. Taip pat vieno iš trijų meno vadovų pagrindinė numatyta veiklos kryptis yra šio teatro komunikacija. Profesionalų bendruomenei reiškiant pasipiktinimą ir žiniasklaidai prašant paaiškinti, kodėl nusitaikyta į „mažuosius“, komunikacijos skyriaus atstovai prašo tiesiog palaukti. Į radiją eiti atsisakoma, o į televiziją atsiunčiami meno vadovai, kuriems dar stinga patirties atstovauti nacionalinei įstaigai. Kamilė Gudmonaitė LRT laidoje „Laba diena, Lietuva“ nepaliovė kartoti, kad turime laukti kitos savaitės; teigė, kad komanda numatė galimas reakcijas, tačiau tokių tikrai nesitikėjo, ir tikino atjaučianti kolegas. Atjauta naudinga terapeuto kabinete, tačiau jos neužtenka atstovaujant LNDT visuomeninėje televizijoje.
LNK apsilankęs Obcarskas teigė, kad „tikrai nemąstėme apie savo kolegas ir nenorėjome jų įžeisti“ (nuoširdi pagarba jam už tai, kad neslepia tiesos, priešingai nei kolegė) bei pakartojo, kad tokios reakcijos nesitikėjo. Tuomet pabandė išsisukti išreikšdamas viltį, kad susiklosčiusi situacija paragins žmones lankytis visuose teatruose.
Teatras neseniai panašiai abstrakčiai paskelbė ir apie Oskaro Koršunovo atstatydinimą, dėl kurio teatralai stipriai nesipriešino todėl, kad seniai žinojo problemą ir pernelyg nenustebo. Kita vertus, dalį visuomenės žinia pritrenkė, tačiau LNDT nematė reikalo nuosekliai ir atviriau komentuoti situaciją. Taip pat abstrakčiai visuomenei buvo pristatyta informacija apie naujus meno vadovus – daug teatralų pasitikėjo LNDT sprendimu, nes žino išrinktųjų nuopelnus, tačiau visuomenei platesnė informacija apie sprendimo priežastis ir nuoseklesni komandos kūrybiniai planai nebuvo pateikti. Kaip ir „Neik į teatrą“ atveju – prašyta palaukti.
Visa tai prisiminus, iš tiesų pradeda atrodyti, kad LNDT kiek arogantiškai žvelgia į juos supančią aplinką. Tad nereikia stebėtis, jog nevyriausybinio lauko atstovams pikta matyti, kad vienas teatras gali sau leisti daryti esmines klaidas ir vis tiek gauti pačias didžiausias subsidijas bei išlaikyti lankomumą. O iš komunikacijos darbuotojų tylos bei meno vadovų pasisakymų atrodo, kad LNDT komanda kol kas ne visai supranta šiuo metu aktyviai žongliruojanti tokiu jautriu dalyku – neteisybės jausmu.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
