Rekomendacijos pasirodė kaip reta tikslios: uždarose ir atvirose erdvėse (puošniuose miestų teatruose, mokyklos kieme ar nušienautame ūkyje pastatytose scenose, centrinėse aikštėse, „Menų spaustuvės“ salę primenančiose erdvėse bei spektakliams nepritaikytuose kultūros įstaigų kambariuose) publika kviesta susipažinti su Europoje ir už jos ribų gimusių menininkų kūryba. Tautinė, rasinė, lyties, išraiškos bei temų įvairovė čia didžiulė – kažin, ar atsirastų žmogus, kuris žiūrėdamas didesnę dalį festivalio spektaklių pasijustų priklausantis dominuojančiai daugumai.
Antrus metus iš eilės festivalio programą sudarė buvęs žymiojo Vroclavo festivalio „Dialog“ meno vadovas Tomaszas Kireńczukas. Šįmet Santarkandžele parodyta daugiau nei 20 spektaklių (greta jų – koncertai, vakarėliai ir DJ pasirodymai kas vakarą veikusioje „Imbosco“ palapinėje, kūrybinės dirbtuvės, drabužių ir aksesuarų mugė), tarp kurių – ir lietuvės Annos-Marijos Adomaitytės „Workpiece“, prieš metus rodytas „Naujojo Baltijos šokio“ programoje. Iš dalies jį galima laikyti tipišku šių metų festivalio Italijoje kūriniu: čia dominuoja šokis, viena atlikėja ir vienos socialinės grupės problematika. Tik Adomaitytės kūrinys primena atvirą tyrimą, kuriame atsispiriama ne nuo atlikėjos tapatybės problematikos, o nuo aplinkos, su kuria ji susiduria, refleksijos. Tuo tarpu ženkli šių metų festivalio dalis kvietė stebėti kūrėjų savianalizę ir jos rezultatų ekspoziciją. Atlikėjus patyrėme ne tik kaip meno kūrėjus, bet ir kaip savo socialinių grupių atstovus.
Festivalį vainikavo didžiausioje šių metų scenoje – Amintore Galli teatre Riminyje – rodytas JAV gyvenančios menininkės Ligia‘os Lewis spektaklis „A Plot / A Scandal“. Didelės erdvės pasirinkimas pasirodė prasmingas (spektaklį atliko žinoma menininkė, be to, puošnus teatras sustiprino spektakliui būdingą ironiją elitizmo atžvilgiu) ir drauge šiek tiek nuvylė: scenos ir parterio plotyje paskendo daugybė išraiškos smulkmenų, kurioms Lewis nepaprastai dėmesinga. Nuoseklaus siužeto neturinčiame spektaklyje sarkastiškai, net groteskiškai vaizduojama britų diduomenė, įtvirtinusi kultūrą, kurioje tamsiaodžiai žmonės patarnauja baltiesiems, savo šlovę ir turtus auginantiems ant kitų tautų ir rasių išnaudojimo pagrindo. Išskirtinį dėmesį Lewis skiria Johnui Locke‘ui, kurio idėjose atranda pateisinimą vergovei kaip liberalizmo vertinamos privačios nuosavybės formai.
Tenka pripažinti, kad nors esu teoriškai susipažinusi su rasizmo problemomis, realiai jas suvokti sunku. Pirmiausia todėl, kad pati esu baltoji ir visą savo gyvenimą praleidau baltoje visuomenėje. Antra, iki šiol kasdienybėje rasizmo atvejų matau labai mažai; daugiausiai apie juos sužinau žiniasklaidoje, meno kūriniuose ir užsieniečių draugų pasakojimuose. Tad žiūrėdama baltaodžių visuomenę rasizmu kaltinančius spektaklius (kuriuose paprastai nenagrinėjama, iš kur atsiranda stereotipai apie ne baltosios rasės žmones) neretai susierzinu – suprantu, kad dėl savo prigimties esu viena iš kaltinamųjų, tačiau niekuomet nesuvokiu, ko kūrėjai iš manęs tikisi ir ką esu jiems skolinga. Atskiro dėmesio verta tokių spektaklių poveikio analizė, nes neabejoju, kad juos žiūrėti renkasi mažiau rasistiška visuomenės dalis.
Vis dėlto, vienas Santarkandželo festivalyje pasikartojęs motyvas leido prieiti prie įdomios išvados – galbūt kadaise dėl savo prigimties į vergovę atiduota rasė nori, kad baltieji pradėtų savęs nekęsti taip, kaip kolektyvinė trauma iki šiol verčia savęs nekęsti afroamerikiečius? Dauguma Lewis spektaklyje dėvimų drabužių buvo baltos spalvos, o spektakliui artėjant link pabaigos ji pradeda tepti save baltais dažais, tarsi suprasdama, jog kol netaps balta, tol laisvė ir laimė jai nebus prieinamos.
Panašų motyvą naudojo ir Avinjono festivalyje šįmet dalyvusi Rébecca Chaillon spektaklyje „Whitewashing“. Į salę besirenkantys žiūrovai mato balta šokio danga išklotą sceną ir ant jos nuo pakabintų ledo gabalėlių varvantį rudą skystį. Jį valo dvi moterys: pati Chaillon, vilkinti baltais drabužiais, visą kūną išsidažiusi baltai ir net įsidėjusi baltos spalvos lęšius, bei jos scenos partnerė Aurore Déon, kuri neapsikentusi Chaillon savinaikos galiausiai pasodina ją ant kėdės ir pradeda kruopčiai plauti visą baltą purvą. Ryškėjant tikrajam moters kūnui, menininkės pradeda skaityti laikraščiuose ir žurnaluose atrastus pažinčių skelbimus, kuriuose ieškomos vienokios ar kitokios kūno sandaros juodaodės moterys – jaunos, pagyvenusios, turinčios konkrečių gebėjimų ir pomėgių ar fiziologinių ypatybių. Kiekvienas žingsnis spektaklyje gilina tą pačią temą: turtingesniame pasaulyje dominuojant baltajai rasei, juodaodės moterys iki šiol dažnai matomos tik kaip aptarnaujantis personalas, pirmiausia privalantis patenkinti „svarbesniųjų“ poreikius ir tik tada rūpintis savais. Lewis spektaklyje gilintasi į rasizmo istoriją, pripildant kūrinį kontekstų; Chaillon spektaklyje žiūrovai įsodinami į potyrį, kuris gilinamas buitiniais, tad lengvai atpažįstamais veiksmais.
Keista, tačiau nė viename spektaklyje rasizmo problematika nesužadino tiek empatijos, kiek asmeninis pokalbis su taip pat festivalyje pasirodžiusia menininke Ntando Cele, gimusia Pietų Afrikos Respublikoje, studijavusia Amsterdame, šiuo metu gyvenančia Šveicarijoje. Ji pasakojo, kad nors apartheidas PAR pasibaigė prieš tris dešimtmečius, šalyje samdant darbuotojus iki šiol vadovaujamasi rasine segregacija. Vadinasi, bėgant dešimtmečiams žmonija neranda būdų sukurti harmoningą rasių santykį. Galbūt todėl, kad harmonijos mažai kam reikia – dauguma mūsų (nepriklausomai nuo rasės, tautybės, lyties) iš tiesų nori dominuoti, o ne būtų lygūs su kitais.
Pokalbio dienos vakarą Longiano miestelio teatre teko pamatyti Ntando atliktą spektaklį „SPAfrika“, režisuotą Juliano Hetzelio, kurio spektaklis „Mount Average“ šįmet bus parodytas Vilniuje, festivalio „Sirenos“ programoje. „SPAfrikos“ koncepcija – tai po neva ką tik parodyto spektaklio vykstanti diskusija su kūrėjais, kurią moderuoja vietinis žmogus (šiuo atveju į spektaklį įtraukta italė). Pokalbis prasideda Ntando dar nepasirodžius, tad savo ir jos vardu kalba režisierius, atitinkantis idealo standartą: vidutinio amžiaus heteroseksualus baltasis vyras. Jis papasakoja apie projekto, kuriuo paremtas „ką tik matytas“ spektaklis, idėją: vandens mainus tarp Afrikos ir Europos. Nors Afrikoje šiandien trūksta geriamo vandens, iš pietinės Sacharos dykumos dalies išgautas vanduo yra eksportuojamas į Europą. Tad menininkai sugalvojo idėją: europiečiai geria vandenį iš Afrikos, o tada verkia dėl Afrikos vargų ir jų ašaros gabenamos gerti afrikiečiams.
Ironija ekonomikos (anot kūrėjų – neoliberalaus kapitalizmo) absurdo atžvilgiu spektaklyje konvertuojama ne tik į rasės, lyties ar gyvenamosios vietos viršenybės ekspoziciją. Svarbi ir ryški kūrinyje keliama problema – menininko kaip prekės ir žiūrovo kaip pirkėjo santykis. Cele, kuri dėvėdama kaukę pradžioje ir vaidino spektaklio režisierių Hetzelį, stovėdama prieš publiką tikruoju savo pavidalu kaltina žiūrinčiuosius sudaiktinančiu žvilgsniu ir nejautrumu, kuris galbūt ir verčia žiūrovus eiti į teatrą – kitais keliais jie nesugeba susižadinti emocijų. Įdomu, kad epiniam teatrui būdingo turinio „SPAfrika“ vis dėlto yra emocijų stimuliatorė. Kūrėjai simuliuoja situacijas, kuriose žiūrovai tampa dalyviais, ir meistriškai primeta mums tokius vaidmenis, kokių jiems reikia. Tai leidžia Cele organiškai išsilieti ant publikos, kuri neduoda tam pagrindo. Bėda ta, kad kaltinimai, kaip ir minėtame Lewis spektaklyje, pirmiausiai iššaukia atmetimo reakciją ir klausimą: kodėl pati darai tai, kuo kaltini mus?..
Situaciją ir temą išgelbsti režisūrinis sprendimas: pasiūlius žiūrovams itin platų emocijų išgyvenimo spektrą, spektakliui artėjant link pabaigos scenos gale esančiame ekrane pasirodo pradžioje matytos moderatorės lūpos. Joms judant girdime pasigėrėjimo šūksnius: kokia nuostabi atlikėja, kiek daug mums parodei, kokia gili mintis, etc. Manau, kad tokia katarsio troškimo iliustracija turėtų stipriai smeigti kiekvienam, kuris bent kartą yra kalbėjęs panegirikas menininkams. Be to, su tokia realybės ekspozicija tapatintis kur kas lengviau nei su tiesiogine kritika, kurios nesijauti nusipelniusi.
Veikiausiai būtent šioje scenoje prasidėjo mano kelionė link klausimo, su kuriuo vėliau palikau Lewis spektaklį ir Santarkandželo festivalį: ką reiškia, kai žiūrovui patinka spektaklis? Pavyzdžiui, kūrinį „Batty Bwoy“ atlikęs Norvegijoje gyvenantis, Jamaikos šaknų turintis menininkas Haraldas Beharie džiaugėsi žiūrovų ovacijomis, tačiau vėliau viešame pokalbyje su menininkais teigė, kad jam buvo nejauku šokti prieš visiškai baltą auditoriją. Tiesa, jo kūrinys skirtas queer tematikai, tad rasės klausimas aktualesnis menininko asmenybės nei spektaklio kontekste. Visgi mane jo refleksija įkvėpė kvestionuoti Lewis santykį su savo tema ir publika. Ją stebėjo tiek pat balta auditorija ir palydėjo ne mažesnėmis ovacijomis nei Beharie. Tik ką reiškia, kai baltųjų publika laiminga ploja po spektaklio apie rasizmo šaknis ir kritiką jos rasei?
Numanau, tai liudija, kad pagrindinė spektaklio žinutė publikos nepasiekė. Jei būtų pasiekusi, kažin, ar norėtųsi stotis, ploti, šūkauti ir pakiliai nusiteikus palikti salę. Panašu, kad aukštos spektaklio natos paėmė viršų ir spektaklis pirmiausia buvo patirtas kaip menine prasme įdomus kūrinys ar atgaivinanti pramoga, o ne socialinis reiškinys. Be abejo, meno kūriniui tai yra komplimentas. Greta to, Santarkandželo festivalio spektaklių ir pokalbių programa liudija, kad socialinis aspektas čia svarbus, tad toks pat tampa menininkų intencijų klausimas.
Dar Santarkandžele keletą kartų girdėjau klausimą: kaip festivalis, kaip spektakliai? Buvo lengva pasakyti, kad festivalis labai įdomus ir išskirtinis, tačiau kaskart jausdavau, jog negaliu ištarti žodžių „spektakliai patiko“. Ir ne tik todėl, kad ne visi buvo vienodai įdomūs. Net ir apie daugumą tų, kuriuos laikau savo favoritais, negaliu kalbėti pakiliai, nes jie analizavo sunkias temas. Be to, kai kuriuose aš buvau įvardinta kaip iškeltų problemų dalis. Prisiminus tokius kūrinius, aplanko jausmas, kurį vargiai apibūdinčiau žodžiu „patiko“. Po jų tikrai nesinorėjo stotis bei šūkauti – šios reakcijos būdingos išreiškiant džiaugsmą ir malonumą, kurį sunku patirti žiūrint į kūrinius apie mus supančią neteisybę.
Po Lewis spektaklio susimąsčiau, kaip veidmainiška yra baksnoti publiką dėl jos įpročių ir tuo pačiu tikėtis, kad ji susižavėjusi tenkins tavo ego. Panašios mintys aplankė jau „SPAfrikoje“, kur plojimai mėgavosi kūrėjai, scenoje kritikavę publiką pomėgiu semtis energijos iš kitų (tarp jų – menininkų) kančios. Tačiau „veidmainiška“ – tai emocijų padiktuotas epitetas. Paradoksai ir kitokie logikos prieštaravimai individui ir sociumui būdingi iš prigimties, tad juos prasmingiau analizuoti nei dėl jų pykti.
Mane geriausiai įsiminę Santarkandželo festivalio spektakliai įkvėpė persvarstyti ir daugybę Lietuvoje rodomų kūrinių, tiesmukiau analizuojančių socialinę problematiką. Esu tikra, kad pirmiausiai menininkai nori patikti – tai diktuoja prigimtis (kiekvieno žmogaus ir ypač tų, kurie save rodo viešai) bei, žinoma, poreikis statyti asmeninę karjerą. Kaip tai nugali principus, iliustravo ovacijos po vieno įdomiausių Santarkandželo festivalyje matytų spektaklių „BOW. A STUDY“. Jo autorius Wojciechas Grudzińskis, drauge su komanda analizavęs menininkų nusilenkimą kaip vergovės ar net mirties ženklą, laikėsi pozicijos po spektaklio nesilankstyti. Tačiau trečią kartą iškviesti į sceną neatlaikė šlovės spaudimo ir pamynė nusistatymą.
Suprantu, kad tokios mintys gali nuskambėti kaip kritika. Aš pati tai išgyvenu kaip klausimą, į kurį Santarkandželo festivalis leido pažvelgti su nauju susidomėjimu: kiek žiūrovai ir menininkai yra pasiruošę susidurti su nepatogiu menu ir reakcijomis į jį, o kiek viso labo deklaruoja tai darantys? Kalbant apie nuosaikesnius, metaforomis ir meninės išraiškos priemonėmis nuglostytus darbus, tokie klausimai nekyla – ten, kur didžiausias dėmesys skiriamas meninei išraiškai, publikos susižavėjimas reiškia, kad kūrėjams pavyko įkvėpti žiūrovus susitapatinti ir išgyventi kasdienybėje sunkiai pasiekiamus potyrius. O štai kokie yra spektaklių, į pirmą planą iškeliančių žinutes, tikslai, pernelyg dažnai lieka neaišku.
Kelionę į festivalį finansavo Lietuvos kultūros taryba.
