„ConTempo“ subrendo nepaprastai greitai. 2019-aisiais festivalio iniciatorė ir vadovė Gintarė Masteikaitė subūrė komandą, kuri nuosekliai dirbdama, megzdama ryšius, ieškodama sprendimų nuolatiniams netikėtumams puikiai pasiruošė 2022-ųjų rugpjūtį įvykusiam trijų savaičių trukmės renginiui. Festivalyje kasdien pristatyta po 7–8 pasirodymus ir nors ir didelis, toks skaičius neprivalo būti riba. Galima žvelgti į Edinburgą (Škotija), Adelaidę (Australija) ir kitus miestus, kuriuose rengiami žymiausi Fringe‘ai: milžiniški festivaliai, kasdien siūlantys rinktis iš keliolikos ar net keliasdešimties kūrinių.
Deja, tikėtina, kad 2022-aisiais festivalis išgyveno kulminaciją, nes, kaip ir daugumoje kitų sektorių, kultūrai skirti Europos sąjungos pinigai baigiasi.
Pakraštį reikiantis žodis „fringe“ apibūdina ne festivalio vietą visuomenėje ar meno industrijoje, bet jo kryptį: čia pristatomas ne vadinamasis isteblišmentas (VLKK rekomenduoja žodį keisti privilegijuotais visuomenės sluoksniais, aukštuomene ir pan., bet šie žodžiai stinga ironiško požiūrio į reiškinį), o alternatyvesnė, valstybinių įstaigų įstatais neapribota kūryba. Tiesa, keli „ConTempo“ spektakliai vyko tradicinėse scenose: pavyzdžiui, Šeiko šokio teatro premjera „Mikado“ (chor. Vittoria de Ferrari Sapetto) ar „Tribune // Dance Your Self!“ programa, kurioje po tris spektaklius parodė iš Lietuvos ir iš Liuksemburgo kilę šokio kūrėjai. Vis dėlto, dauguma pasirodymų vyko atvirose erdvėse, prekybos centruose, pačių kūrėjų atsivežtuose statiniuose, o programos pagrindą sudarė šiuolaikinio šokio, šiuolaikinio cirko, gatvės meno arba sunkiai kategorizuojami spektakliai.
Deja, tikėtina, kad 2022-aisiais festivalis išgyveno kulminaciją, nes, kaip ir daugumoje kitų sektorių, kultūrai skirti Europos sąjungos pinigai baigiasi. Tai liūdna žinia šalies auditorijai, rugpjūtį atradusiai nematytus reiškinius ir susikūrusiai naujus poreikius bei lūkesčius: jų greičiausiai nebepavyks patenkinti. Jei ateityje festivaliu finansiškai nepasirūpins vietiniai Lietuvos pinigų dalintojai, tokio renginio laikinoji sostinė nebeturės. Visgi tikėkimės, kad kultūrai vieną paskutinių vietų atiduodanti Kauno miesto savivaldybė sugebės paskaičiuoti, kaip toks festivalis suaktyvina viešąjį gyvenimą, kiek turistų gali pritraukti ir kokios teigiamos įtakos miesto įvaizdžiui investicija į jį turės ateityje.
O jei taip nenutiks, greta vaizdo įrašų, nuotraukų ir kitų recenzijų liks šis tekstas, kuriame noriu užfiksuoti septynis „ConTempo“ stebuklus: išskirtines festivalio inspiracijas, kurių dalis skleisis ir mažesnio biudžeto metais, o kita dalis teliks legendomis.
7
Pirmas europinis scenos menų festivalis Lietuvoje
Šalyje yra nemažai tarptautinių scenos menų festivalių, kuriuose daug metų matome Europoje ir pasaulyje populiarius spektaklius ar kitokio tipo renginius. Nuo 2009-ųjų Lietuvoje (juo labiau – Kaune) nesu susidūrusi su festivaliu, kurio programos dydis, turinio įvairovė, komunikacija ir logistika leistų jaustis tarsi būtent festivalis diktuoja miesto gyvenimo ritmą. Renginio reklama sutinkama visur, spektakliais užpildytos matomiausios miesto erdvės, taip pat – lankomos, tačiau menui neįprastos teritorijos (pavyzdžiui, „Akropolis“), išsiplėsta į Kauno rajoną – Palemoną, Akademiją, Kačerginę, Zapyškį, Babtus ir kitur.
Programoje – įvairių formų kokybiški renginiai, tenkinantys įvairaus skonio ir patirčių publiką bei jų norus: džiaugtis, kontempliuoti, sužinoti nauja, patirti įspūdį, nustebti. Organizatoriai pagalvojo ne tik apie skirtinguose Kauno kraštuose gyvenančias, bet ir apie įvairius kultūros vartojimo įpročius turinčias auditorijas: meną mėgstančius, tačiau retai patiriančius gyventojus (Dries Verhoeven „Happiness“), su juo beveik nesusiduriančius žmones (Rhizome „Spiralė“), meno „gurmanus“, bet ne snobus (Boris Gibé „l‘Absolu“ ir „Geismo anatomija“), šeimas su mažais vaikais (Teatro Xirriquiteula „Žirafos“), alternatyvios kūrybos mėgėjus (Bidibul Productions, Pitchblack Collective + Kosmos Theatre + Gluk Media „Asamblėja“).
6
Tenkinami esami ir kuriami nauji poreikiai
Tokį tikslą išsikelia daug festivalių, tačiau retam pavyksta jį pasiekti. Net įvairiapusiškiausiose programose lengva pajusti, kas aktualiau festivalio vadovams: pritraukti ir lavinti mases ar atitikti išskirtinį patyrusių vartotojų skonį. Užtat negaliu pasakyti, kam pirmenybę teikė „ConTempo“ komanda. Iš 24 programoje rodytų skirtingų kūrinių mačiau tik 12 (dar 3 esu mačiusi anksčiau), bet to užteko, kad suprasčiau, kiek skirtingų poreikių tenkino ir įkvėpė festivalis. Akrobatika atvirose erdvėse nebestebina mačiusių daug šiuolaikinio cirko, tačiau įkvepia su juo retai ar visai nesusiduriančius. Lauke ar „Akropolyje“ pražygiuojančios žirafos kuriam laikui pakelia nuotaiką ir nustebina atsitiktinius praeivius. Žiūrovų masės įtraukimas į spektaklio veiksmą patenkina dėmesio, noro būti išskirtiniu poreikį. Istorinius, kultūrinius ir socialinius kontekstus integruojantys spektakliai siūlo apsvarstyti senas temas iki šiol nematytomis formomis. O kur dar šokio profesionalams skirtos kūrybinės dirbtuvės, leidusios mokytis ne tik žiūrint, bet ir veikiant patiems.
Tokios patirtys gali atverti naują teritoriją ir įkvėpti tyrinėti toliau.
5
Autentiškų patirčių generatorius
Šį punktą pagrįsiu savo pačios autentiška patirtimi.
Katalonijoje įsikūrusios komandos „Kamchatka“ kūryba nėra mano skonio. Retro stiliaus apranga, sureikšminti ir ištęsti veiksmai, tušti žvilgsniai, žymintys, kad prasmes turėtų inspiruoti ne atlikėjai, o kontekstai – visa tai trukdo panirti į prieš akis kuriamas istorijas ir sekti paskui autorius su pasitikėjimu. Tad ir nuorodas į Holokausto siaubus integruojančiame spektaklyje „Fugit“ nesugebėjau atsiduoti bendro žaidimo nuotaikai.
Publikos įtraukties klausimu esu snobė: įsitraukiu tik tada, kai manau, jog kūrėjai tai užsitarnavo.
Matydama po miestą keliaujančio „Fugit“ nuotraukas, vaizdo įrašus, o jo metu – smalsius ir laimingus žiūrovų veidus, suprantu, kad tai – vienas sėkmingesnių publikos įtraukties pavyzdžių. Todėl net nepatyrusi daugiau nei pusės veiksmo tikiu, kad klausydami aktorių nurodymų, žiūrovai jautėsi renkantys unikalias patirtis.
Publikos įtraukties klausimu esu snobė: įsitraukiu tik tada, kai manau, jog kūrėjai tai užsitarnavo. Spektaklyje „Fugit“, regis, net nebandyta to daryti: publikai tiesiog parodyta, ką daryti, tikintis, kad ji geranoriškai paklus. Visgi ne visi yra geranoriški atlikėjų pageidavimams: vienam vaidinančiųjų einant pro žiūrovus su atvertu šiukšlių maišu ir nurodant į jį mesti asmens dokumentus bei mobiliuosius telefonus, nė neketinau to daryti. Šiek tiek atkakliau paraginta nepasidaviau, tad galiausiai buvau išprašyta lauk.
Manau, kad išmesti iš bendruomenės žmogų, kuris atsisako paklusti taisyklėmis, yra adekvatu (o tai patirti – smagu ir netikėta!). Ypač, kai bendruomenė buriama trumpalaikiam konkrečiam tikslui ir nepaklusnieji gali sugriauti kažką gražaus. Drauge manau, kad dėl taisyklių ir vaidmenų reikia susitarti; jei juos primeta viena pusė, tai gali priminti prievartą.
