Abiejų teatrų situacijos iš principo skiriasi. LNOBT kaitos procesas įvyko atėjus laikui, o LNDT – anksčiau nei buvo numatyta. Pirmuoju atveju keičiasi konkursu renkamas teatro vadovas, o antruoju – direktoriaus skiriami meno vadovai. Pirmuoju atveju sukilo darbuotojai, o antruoju viešą nepasitenkinimą reiškia tik atleistieji.
Yra ir situacijoms bendrų taškų, tačiau dauguma jų pernelyg abstraktūs. Išskyrus vieną: abiejose įstaigose nepatenkintieji sprendimais kvestionuoja vadovų konkursų tvarką, nors patys turi vargo joje susiorientuoti. Ir tai yra problema, nes neišmanymas ne tik klaidina visuomenę, bet ir neleidžia sėkmingai inicijuoti pokyčių.
