Apie mirtį ir mirimą, arba lėtas ir veržlus Pilzenas
Vladimír Hulec
2021 m. rugsėjo 15-19 d. Pilzene vykusio 29-ojo tarptautinio teatro festivalio „Divadlo“ pagrindinėje programoje buvo pristatyta 20 spektaklių ir dvi filmų peržiūros. Keturi užsienio teatrų pastatymai, kuriuos pirmiausia jungė mirties ir mirimo tema, o taip pat šio pasaulio žmogaus sizifiškoji dalia, sukėlė daug diskusijų. Todėl suteikiame erdvės dviem skirtingiems požiūriams į užsienio programos spektaklius.
„Austerlicas“
Turbūt reikšmingiausias programos spektaklis buvo festivalį atidaręs pastatymas pagal vokiečių literatūrologo ir rašytojo Winfriedo Georgo Sebaldo (1944 – 2001) romano „Austerlicas“ adaptaciją, kurį režisavo lenkų teatro legenda Krystianas Lupa, o atliko Valstybinis Jaunimo teatras iš Vilniaus.
Pusšeštos valandos trukmės opusas – bene ilgiausias spektaklis per visą festivalio istoriją. Lupa itin ilgą spektaklio trukmę grindžia romano tema: sustojęs, nejudantis laikas ir žvilgsnis į praeitį tarsi leidžia užmegzti psichologine gelme grįstą ryšį tarp dviejų pagrindinių spektaklio veikėjų. Tik taip įmanoma prisikasti prie Sebaldo ir Lupos veikalo esmės. Tai yra jų tema, o gal net ir obsesija. Abiem būdinga panaši istorinė patirtis, abu savo kūriniuose reflektuoja praėjusio šimtmečio skausmus ir stigmas.
Šiandien Lupai jau beveik aštuoniasdešimt, ir mirimo, mirties bei gyvenimo prasmės, o taip pat žmogaus šiame pasaulyje paliekamų įspaudų bei ženklų temos jam ontologiškai artimos. Pagrindinis spektaklio veikėjas, savotiškas „Wintono vaikas“, asketiškai vaidinamas Sergejaus Ivanovo, įvairiose Europos vietose susitinka su savo gyvenimo istorijos pasakotoju (Valentinas Masalskis). Jiedu kalbasi ne tik apie save ir negyjančias savo žaizdas, bet ir apie istoriją, architektūrą, muziką, kiną, filosofiją. Dalijasi traumomis, kurias jiems sukėlė likimas ir praėjęs amžius, ir su kuriomis jiems nepavyksta susitvarkyti. Ir niekada nepavyks. Taip prieš žiūrovų akis gimsta daugiau ar mažiau literatūrinis arba, jei norite, sceninis esė apie dvidešimtą amžių ir pačią žmoniją.
Perėjimus iš skirtingų laiko lygmenų, pasivaikščiojimus mintimis ir laikmečiu aptinkame ir romane, ir jo pastatyme. Stebime ilgus paveikslus, lėtai slenkančius personažų monologus ir dialogus, kuriuos išprovokuoja, regis, vien sienos, gatvės grindinio ar kraštovaizdžio kadrai. Veiksmas plėtojamas kažkokioje beribėje tuštumoje, kur laikas nesvarbus.
Lupa pasinaudoja Schumanno muzika, cituoja A.Resnais filmą „Praėjusiais metais Marienbade“ arba ant didelio ekrano sulėtintai projektuoja Kurto Gerrono liūdnai pagarsėjusio propagandinio filmo „Theresienstadt“, sukurto 1944 m. kalint koncentracijos stovykloje, scenas. Terezyno kalinių veiduose ieškome pagrindinio personažo motinos... Visa tai atitinka romano struktūrą, bet ir scenoje veikia labai intensyviai. Šiuo spektakliu Lupa dar kartą parodė esąs tikras meistras milžiniškų teatrinių drobių, savo mastu nenusileidžiančių monumentaliems L.Visconti, A.Tarkovskio, B.Tarro filmams arba Rembrandto paveikslams, kuriuose kiekviena spalva ar šviesos niuansas turi savo prasmę ir funkciją.
Apie ką ir kodėl?
Josef Herman
Mano supratimu, iškalbingiausias festivalio organizatorių žingsnis buvo atidaryti festivalį paskutinio W.G.Sebaldo romano „Austerlicas“ 330 minučių trukmės adaptacija, kurią pristatė Valstybinis jaunimo teatras iš Vilniaus. Lenkijos, o turbūt ir visos Europos teatro veterano Krystiano Lupos (g. 1943) autorinė inscenizacija perpasakojama subtiliais, tobulai šviesa bei ištęstu sceniniu veiksmu (nuostabūs aktoriai!) kuriamais paveikslais. Leidęsis į tarsi iš vidaus vaizduojamą Prahoje gimusio pagrindinio spektaklio veikėjo kelionę po XX a. Europą, išgirdau daug miglotų tekstų ir turėjau galimybę užmesti akį į ypatingą žmogaus likimą. Kodėl gi ne, paklaustumėte? Bet ar būtina pasakoti taip plačiai ir šitaip susitelkus į save patį? Bet kokiu atveju, čia triumfavo aktorinis, tekstu grįstas teatras.
Bet kokiu atveju, čia triumfavo aktorinis, tekstu grįstas teatras.
Vroclavas, festivalis Dialog
Buvo festivalis, bus festivalis
Magda Piekarska, 2021 10 20
Austerlico (Sergejus Ivanovas) kelionė per atgyjančios atminties užkaborius, nors vyksta lėtai, su daug sustojimų ir dvejonių, nenumaldomai veda į galutinį, sukrečiantį sprogimą. Štai moteris, štai vyras, motina ir tėvas, herojaus surasti Terezyno pragaro prieangyje. Demaskuoti, pažeminti, viešai rodomi. Juos veda paskerdimui, bet prieš tai ant skrodimo stalo juos reikia kruopščiai išmatuoti – kad būtų nustatyta rasė, kuriai atimta teisė egzistuoti. Austerlicas persikūnija į matavimus atliekančio vokiečio vaidmenį ir šios procedūros metu užmiega, alpsta, praranda sąmonę. O gal apsimeta, kad prailgintų tas paskutines minutes.
Vyras ir moteris dvejoja, nežino, ar jiems šiame tarpsnyje tarp gyvenimo ir mirties duota teisė dar pajudėti, kalbėti. Krenta keletas žodžių iš ano, negrįžtamai prarasto gyvenimo. Galiausiai jie sugula ant stalo miegoti. „Šiandien yra 2021 m. spalio 16 d.“, – sako jis. Jai tai skamba kaip absurdas. O mes, žiūrovai, žinome tai, ko nežino Lupos veikėjai – kad pabėgimas ateitin neveda į saugią erdvę, kad jų vaizduotė, kad ir kokia bebūtų, neaprėpia pasaulio po sunaikinimo (Holokausto), kuriame vėl bus taip lengva pasinaudojant rasės, tikėjimo, kilmės kriterijais skirstyti žmones į tuos, kurie nusipelnė gyvenimo, ir tuos, kuriems ši teisė atimta.
Motyvai ir temos, akcentuoti anksčiau festivalyje vykusiose diskusijose apie šiuolaikinio pasaulio įvaizdį, šių metų festivalį užbaigė forma, nereikalaujančia papildomo sureikšminimo. Lupos spektaklis vystosi lėtai ir tik finale atsiskleidžia sudėtinga dinamika, tad tegul gailisi tie, kurie neišsėdėjo iki finalo. Jei kas teatre ieško akistatos su realybe, pasaulio būklės diagnozės, šiame ypatingai liūdname spektaklyje tai gavo pateikta labai negailestingu būdu.
Jacek Cieślak, Rzeczpospolita,
Sukrečiantis „Dialogo“ finalas buvo W.G.Sebaldo „Austerlicas“ – Vilniaus Valstybiniame jaunimo teatre Krystiano Lupos sukurta inscenizacija. Kelias dešimtis minučių režisierius žiūrovus konfrontuoja su tuo, kas po Antrojo pasaulinio karo turėjo niekada nepasikartoti: rasizmu ir žmonių skirstymu į blogesnius ir geresnius. Mirtinoje tyloje stebime nuogus koncentracijos stovyklos kalinius, kurių kūno dalis šaltakraujiškai matuoja esesininkas, prieš pasiųsdamas aukas į duju kameras. Penkias valandas trunkančiame spektaklyje stebime iš Prahos kilusio žydų berniuko likimą, kuris prieš Trečiojo Reicho invaziją išvyko į Angliją. Tokio spektaklio kaip „Austerlicas“ dar nebuvo. Lietuvių aktoriai šnabždesiais perteikia visišką prislėgtumą, galintį lydėti tik žmogų, kurio šeima ir tauta turėjo būti amžiams sunaikinta. Išgyvenimo kaina – depresija, o vėliau – skausmingas jos priežasčių ir tapatybės atradimas kitose Europos vietose, iš kur keliavo mirties transportas, be kita ko, į stovyklą Terezyne ir Aušvice.
Tokio spektaklio kaip „Austerlicas“ dar nebuvo.
[...]
Norėdamas „Dialoge“ pristatyti „Austerlicą“, Krystianas Lupa turėjo peržengti lenkų teatro, iš kurio dėl visų lygių politikų pasyvumo buvo pašalinti jo spektakliai ir aktoriai, slenkstį. Lenkų teatras prarado keletą metų ir net režisieriui skirtos ovacijos to nepataisys. Plojimų sulaukė ir „Dialogo“ iniciatorė Krystyna Meissner, kuriai Vroclavo meras Jacekas Sutrykas pažadėjo, kad, priešingai nei anksčiau buvo manoma, festivalis tęsis toliau.
Katarzyna Janowska, Newsweek,
Teatre per Krystiano Lupos spektaklį „Austerlicas“, žiūrėdamas į Antrojo pasaulinio karo kančių scenas, pagalvojau, kad tuo pačiu metu už 300 kilometrų nuo mano kėdės vyksta pabėgėlių drama, kad jų baimė, šaltis, alkis susikerta su tuo, ką stebiu, o tuo pačiu mano laikas visai kitoks: saugus ir patogus. Į šiuos vienas ant kito persiklojančius vaizdus galima reaguoti tik šauksmu, vienu monotonišku „aaa“, kaip tai daro vienas iš spektaklio veikėjų. Nuostabų Lupos spektaklį pagal W.G Sebaldo romaną, įgyvendintą Vilniuje su lietuvių aktoriais, mačiau Vroclave vykusiame tarptautiniame teatro festivalyje „Dialog“. Tai pasakojimas apie belaikiškumą, kuriame praeitis tęsiasi lygiai su dabartimi ir ateitimi. Tiesiog pagalvok apie ką nors, ir tas kažkas ateina su savo pasauliu, su visomis savo kančiomis. Linijinis laikas yra iliuzija, savotiškas neigimas, leidžiantis mums ištverti skausmo ir siaubo prisotintame pasaulyje.
Neatsitiktinai Vilniuje Krystianas Lupa pastatė spektaklį, įkvėptą romano, kuriame pasakotojas įleidžia savin žydiškąjį Dibuką. Sukuria savyje erdvę jo išgyvenimui. Ši metafora ypač aktuali Lietuvoje, kur sąskaitų su nacizmu suvedimas vis dar vyksta lėtai.
Įžengus į Lupos reginį, tenka išsiveržti iš kasdienio laiko tėkmės. Telefonai, slegiantys reikalai, slegiančios mintys – visa tai sunkiai mane palieka. Stabdau tai ir pamažu ištirpstu Lupos amžinybėje. Spektaklyje yra du pasakotojai. Pirmasis – galbūt pats rašytojas, kuris atitrūksta nuo patogaus gyvenimo ir leidžiasi į piligriminę kelionę po nusiaubtus Europos kraštus. Jis ieško istorijos, nusiritusios per miestus ir šalis, pėdsakų. Įdomu tai, kad pasakotojas seka paskui pagrindinį veikėją. Herojus yra jo vedlys.
Austerlicas iš Sebaldo, vieno svarbiausių XX a. vokiečių rašytojų (nepasirašinėjo pilnais vardais, nes laikė juos naciškais) romano, penkiametis vienu iš paskutinių traukinių buvo nuvežtas iš vokiečių okupuotos Prahos į Londoną. Suaugęs Austerlicas jaučiasi nesmagiai ten, kur, jo manymu, niekada nėra buvęs. Jis jaučia tiesiog fizinį skausmą, kažkieno buvimą, jam atrodo, kad sielos į jo gyvenimą tupia kaip naktinės kapinių plaštakės. Prieš akis sukasi sudraskytos praeities nuolaužos. Berniukas su pyragu ant stoties suoliuko. Berniukas baltais rūbais. Jis ieško įėjimo į šiuos paveikslus.
Agatos Austerlicovos pėdsakais
Jis vyksta į Prahą, kur atranda Agatos Austerlicovos pavardę. Suranda namus ir Verą, buvusią mamos draugę ir jo vaikystės auklę. Jis mokosi Veros buto, kur vaikystėje praleido daug laiko, išdėstymo kaip užmirštos abėcėlės, atpažįsta baldus, knygas, prisimena čekiškų žodžių.
Jam už nugaros praeina jauna moteris. Tai Agata, jo mama. Vera pasakoja, kokia ji buvo, kaip su tėvu mylėjo Paryžių ir prancūzų kultūrą. Kuo daugiau detalių Vera ištraukia iš praeities, tuo ryškesnė tampa motinos figūra. Pagrindinis veikėjas pradeda suprasti savo nerimą prieš daugelį metų, kai su mylimąja keliavo į Marienbadą. Pasirodo, jis ten buvo su tėvais likus metams iki vokiečių įžengimo į Prahą. Jie ten buvo laimingi. Bet jis neturi prieigos prie tos laimės. Jis pašiurpsta, kai mylimoji nori jį nufotografuoti. Aparato spragtelėjimas sukelia baimės spazmą. Motinos kontūrai įgauna realistiškumo, tėvas lieka tarytum vaiduoklis slyvos spalvos švarku ir juoda kepure, kurią užsidėjo bandydamas pabėgti dieną prieš vokiečiams iš Prahos įžengiant į Paryžių. Tai buvo paskutinis kartas, kai Vera jį matė. Ir jos prisiminimas tampa vieninteliu Austerlico prisiminimu apie tėvą.
Pamatyti praeitį
Permatomos uždangos pagalba Lupa priartina ir nutolina praeitį. Kai kurias scenas matome ryškiai, kitas blankiai per rūką. Matome Agatą, kuri pakuoja daiktus kelionei į Terezyną. Ieškodamas motinos, jis važiuoja į buvusį getą Terezyne. Projekcijos nukelia mus į vis dar egzistuojančią vietą. Šioje kelionėje gidu tampa Holokaustą išgyvenęs H.G.Adleris, studijos apie Terezyno stovyklą, kurioje vokiečiai sukimšo dešimtis tūkstančių žydų, autorius. Iki šiol ten stovi pastatai, tragedijos liudininkai.
Raudonojo Kryžiaus vizitui Terezyne vokiečiai surengė kelių dienų maskaradą. Siekiant apgauti tarptautinės visuomenės nuomonę, getas kelioms dienoms buvo paverstas patogiu perkeltųjų asmenų centru, įrengta sporto aikštelė, biblioteka, vaikų darželis, koncertų salė ir kavinė. Naciai mėgo filmuoti savo aukas, o inscenizacija Terezyne buvo išskirtinai patraukli situacija. Filme „Mėlynasis angelas“ su Marlena Dietrich vaidinęs aktorius kurs filmą, kurio fragmentus matome spektaklyje. Stebime žmones šmėklas, kurie dalyvavo mistifikacijoje, nes tikėjosi, kad galbūt jos dėka pavyks išlikti gyviems. Jie suvaidino puikiai. Vakarai patikėjo melu. Ne pirmą ir ne paskutini kartą. Iš karto po to, kai Raudonojo Kryžiaus atstovai išvyko, baisingo spektaklio aktoriai buvo nugabenti į Aušvicą, į dujų kameras.
Austerlicas tame filme desperatiškai ieško motinos veido, savo sukurtą įvaizdį bando sujungti su konkrečiu žmogumi. Tačiau vaizdai subyra. Bet kuri iš filmuotų moterų galėtų būti ji. Kiekviena tam tikra prasme ir buvo.
Bet kuri iš filmuotų moterų galėtų būti ji. Kiekviena tam tikra prasme ir buvo.
Filmas iš Terezyno giliai sukrečia. Žiūrime į kažkieno kančią, siaubingą baimę, paslėptą po kino fikcija. Tik akimirkai sustabdytuose kadruose aukų akyse galime pamatyti, ką jos iš tikrųjų jaučia.
Pagrindinis veikėjas intuityviai pasiekia paskutinį savo tėvų gyvenimo veiksmą. Jie susitinka Aušvice, nuogi, be vardų, paversti skaičių ir išmatavimų litanija, kurią vykdo kruopštus ir išsekęs nuo darbo mirties fabrike esesininkas.
Jie vis dar turi atmintį, bet bijo jos siekti. Austerlico tėvas klausia, ką Agata padarė su sūnumi. Kur jis yra? Dingo, išnyko? Kuo jis taps, kas bus su juo, ar žinos, kas jis buvo?
„Bus kažkuo kitu. Kažkuo geresniu“, – sako Agata.
Abu eina į dujų kamerą. Žinome, kaip galėjo atrodyti jų mirtis, nes stovyklos komendantas mėgo žiūrėti, kaip miršta jo aukos. Specialiai jam krematoriumo duryse buvo padaryta akutė, kad galėtų matyti, kaip konvulsijose krinta aukos.
Amžinas nevilties šauksmas
Pirmame penkių valandų trukmės spektaklio veiksme girdime istoriją apie vyrą, stebuklingai išgyvenusį lageryje. Jis niekada nesakė, kas buvo su juo padaryta. Kai išėjo, negalėjo žiūrėti į taip vadinamus civilizuotus žmones. Išvyko į Ameriką. Jis gyveno neprieinamuose miškuose su gentimi, kuri bendravo tik balsių pagalba. Po metų grįžęs į Europą pradėjo tapyti raidę „a“. Jo paveikslai bangavo linijomis, sudarytomis iš „aaaaaaaaaaa“, kaip nuolatinis ir nesibaigiantis šauksmas iš skausmo, šauksmas, kurį galime išgirst bet kurią dieną.