„Kaip bebūtų liūdna, „Dugne“ tampa vis aktualesnis. Ir tai mes jaučiame ne tik Lietuvoje, bet ir sulaukdami reakcijos bei kritikos tarptautinėje erdvėje. Viena vertus, aš džiaugiuosi dėl tokio aktualumo, kita vertus, man dėl to darosi šiek tiek baugu“, – teigia režisierius Oskaras Koršunovas.
Žemiau pateikiami austrų kritikų atsiliepimai, pasirodę spaudoje iš karto po Vienos festivalio.
******
Koršunovas neprašo užuojautos dėl kažkieno žiaurios lemties. Jis be jokio gailesčio rodo vis agresyvesniais tampančius asocialius asmenis, tai yra žmogų, kokiu jis virsta, kai nebepajėgia nei suvokti savęs, nei atsakyti už save. Tai slegia, įtikina ir yra sunkiai pakeliama.
Tariamai vieningos Europos veidai ir kaip mažai mes pažįstam vieni kitus, kaip nežinojimas veda prie nesupratimo. Apie visa tai kalba Oskaras Koršunovas, nors konkrečiai to neįvardija. O tarp aktorių išsivysto diskusija apie tai, kas yra tiesa. Labai filosofiškai nusiteikę benamiai aiškinasi, ar tiesa nėra susijusi su tikėjimu. „Tiesa – laisvo žmogaus Dievas“, – sako Dainiaus Gavenonio Satinas. Jis – šios grupės vadas ir kurstytojas – subūrė aplink save bedarbius apaštalus, kad pasidalintų su jais Lukos alegorijomis. Lyg ostijas dalina sausainius, numeta jų ir žiūrovams, su kai kuriais išgerdamas bruderšaftą – nieko neturintys dalinasi tuo, kas jiems dar liko, o su promilių kiekiu didėja ir dosnumas. Vienas šalia sėdintis žiūrovas sušnibžda: „O kaip jie rytoj išsiblaivys?“ Tokios mintys žmogui kyla dėl kaip reta natūralistinio spektaklio.
Kur žmogus, ten dūžta indai.
Kur žmogus, ten dūžta indai. Nastia daužo lėkštes tiesiogine šio žodžio prasme, nes įsižeidžia, kad vyrai juokiasi iš jos kičinio romano. Rasa Samuolytė – ši raudonplaukė gorkiškoji būtybė yra vienas ryškiausių spektaklio įvykių. Ir apskritai visi aktoriai nuostabūs: Julius Žalakevičius kaip amžinai girtas kailininkas Bubnovas, Darius Meškauskas kaip rezignavęs Baronas, Jonas Verseckas kaip ramybės ieškantis Kleščius, Rytis Saladžius kaip policininkas Medvedevas ar Giedrius Savickas kaip Alioška besikabinėjantis prie šokti kviečiamų žiūrovių.
Nelės Savičenko našlė Kvašnia perspėja vieną moterį: „Ar jis tave muša? – Ne? – Muš!“ O visame tame triukšme Tomo Žaibaus Totorius klūpėdamas meldžiasi Alachui. Ir tai ne trupė sugalvojo, tai – iš Gorkio originalo.
Kyla ginčai, juos keičia puikavimasis priklausymu tam tikrai visuomenės klasei ir pavydo scenos. Įsisuka smurto spiralė, aktoriai geria, rėkia ir mušasi, kol net ir pačiam geraširdiškiausiam doram piliečiui kyla noras bėgti. Greičiau iš čia, kaip gerai, kad man tai neaktualu, kad esu saugioje visuomenės pusėje.
Ir štai ateina metas kultūrai. Ji – mirusi, ji – vaiduoklis. Aktorius – Darius Gumauskas su savo slegiančiu tylios nevilties performansu – pasikorė, o jo dvasia deklamuoja ištraukas iš „Hamleto“. Būti ar nebūti? Tokioje situacijoje reikia baigti „šou“, gesinti šviesas, nuleisti uždangą. Oskaras Koršunovas sako, kad Lietuvoje dėl dabartinės teatrų finansavimo padėties neįmanoma pastatyti „normalaus“ spektaklio. Ir tada supranti, kad šis ribinis reginys buvo kvietimas į Paskutinę vakarienę, į visas socialines metaforas peržengiančius teatro šermenis. Paaiškėjo, kad visos gražios kalbos apie kultūrą yra tuščios, nes gražiais žodžiais sotus nebūsi, todėl kultūros politika kviečiama į sceną. Festivalio programos sudarytojos Marinos Davydovos sprendimas į Vieną pakviesti šį spektaklį buvo tikrai geras, nes šis spektaklis – tai vakaras, per kurį žmogui gimsta protingos mintys (Michaela Mottinger „Kvietimas į Paskutinę teatro vakarienę“, „Bühne“).
******
Vertimo net ir nereikėtų, nes dešimties aktorių trupė teatre „Brut“ verkia, vograuja, loja, rėkia ir mušasi. Ir viskas iš nevilties dėl prarastų vertybių ir dėl to, kad išėjo senasis piligrimas Luka, galėjęs atnešti išganymą. Tai ir politiškai labai aktuali medžiaga: išgalvotas vadas nepasirodo, o vadinamąjį kultūrinį elitą degtinė atveda į dugną.
Publikos čia niekas negaili, jai tenka gerti kartu. Kyla baimė, kad būsi įtrauktas į agresijos sūkurį. Tačiau net ir vertybių apokalipsė vieniems žiūrovams kėlė juoką, o kitus slėgė. Galiausiai intensyvus trupės pasirodymas buvo pagerbtas garsiais plojimais („Vienos festivalis – Be vado ‚,Dugne“, dienraštis „Tiroler Tageszeitung“).
******
Senis dingsta ir prieglaudos gyventojai ketvirtajame dramos veiksme lieka vieni su savimi ir savo pamąstymais apie tai, ką reiškia būti žmogumi. Atėjo metas lietuviškam teatrui. Tai trunka apie valandą Menininkų namų teatre „Brut“, kur Oskaro Koršunovo teatras pastatė švarutėlį baltą stalą. Grupė atstumtųjų su didesne ar mažesne viltimi žvelgia į publiką.
Valkatos kviečia į simbolinę vakarienę, kurioje su festivalio publika noriai dalijasi savo vargais ir neviltimi. „Dugne“ netrūksta ypatingo paslaugumo ženklų. Tie, kurie nieko neturi, mums, viskuo aprūpintiems piliečiams, siūlo ir savo argumentus, ginančius žmogiškąjį orumą.
Kai kurios Gorkio veikėjų tezės nervingai mirga švieslentėje. „Žmogus yra laisvas.“, – rašoma ten, arba: „Triukšmas netrukdo mirti.“ Atvirai ieškoma žiūrovų pritarimo. Staiga paaiškėja, kad jautriausios humanistinės diskusijos yra blefas. Nes tik gražiais žodžiais – ir įžūliai palankumo siekiančiomis lietuvių aktorių šypsenomis – sotus nebūsi ir nė vieno alkoholiko neišgelbėsi nuo priklausomybės.
Teatras iš Vilniaus pašiepia socialiai angažuotą vargo retoriką – tai kandus apnuoginimo momentas. Skaidrės rodo lietuviško pajūrio vaizdus, o raudonplaukė Gorkio veikėja Nastia (Rasa Samuolytė), sąmoningai užstrigusi kičinėje istorijoje, ypatingai įžūliai koketuoja su jaunu vyru iš publikos.
Palaipsniui aktoriai panyra į ketvirtojo pjesės „Dugne“ veiksmo tekstą. Pilstoma degtinė, vienas kitas gramas pasiekia ir publiką. Dūžta stiklai, gudruolis meškinas nenaudėlis (Dainiaus Gavenonio Satinas) trenkia į stalą. Nieko neturinčiųjų vaišės ir aukojimas – pasiūlymas, kuriam sunku atsispirti. Melancholiškai žvelgi į tuščių alaus dėžių kalną.
Pabaigoje miršta veikėjas vadinamas Aktoriumi (Darius Gumauskas), ilgai aiškinęsis, kur galėtų slypėti žmogiškojo orumo likučiai, kai visiškai nelieka impulsų savyje. Atstumtieji ir sutryptieji ir toliau keliaus per didžiuosius miestus, kur vėl statys savo diskusijų stalą, puotaus ir lietuviškai vaidysis laisvai interpretuodami Gorkį. Tai – mąstymo modelis, apdovanojęs Vienos festivalį išmintingu ir didžiu teatru (Ronald Pohl, „Dugne“ – Gedulingi pietūs su lietuvių elgetomis“, „Der Standard“).
*****
Nusigyvenusios būtybės Maksimo Gorkio „Dugne“ uždarytos lyg žiurkės narve. Prasmirdusios ir priplėkusios vargšų prieglaudos dekoracija 1902 m. Maskvos akademiniame teatre tapo sensacija, kaip ir metais anksčiau Berlyne Maxo Reinhardto teatre. Tačiau lietuvių impresarijus ir režisierius Oskaras Koršunovas su savo ypatingai profesionalia trupe jau penkerius metus keliauja po Europą be jokios scenografijos. Dekoracijų niūrumo nebuvimą jis pateisina apsiribodamas paskutiniuoju pjesės veiksmu. Nelieka nė menkiausios vilties, švelnumo ar paguodos užuominos iš trijų ankstesnių veiksmų. Nėra ir šviesesnių veikėjų – pamaldžiojo piligrimo Lukos, jauno įsimylėjėlio Pepelo, mirti pasmerktos Anos.
Šiame taupiame teatre dar ir bendraujama su žiūrovais, meilikaujama jiems, geriama su jais. Nelieka įsivaizduojamosios „ketvirtosios sienos“, skiriančios sceną nuo publikos. Bet atsiranda malonus artumas. Aktoriai su apdriskusiais kasdieniais rūbais staiga įšoka į vaidmenis, žaibiškai įsijaučia į juos ir taip pat greitai atsiriboja nuo rėkimo ar verkšlenimo. Čia lyg akademijos seminare išbandomas aktorystės menas. Už „ketvirtosios sienos“ aktoriai pagerbiami vieningais plojimais.
Savo dramą Gorkis, vėliau tapęs sovietiniu herojumi, pabaigė žinia, kad nusižudė prasigėręs „aktorius“. Trupė iš Vilniaus triukšmingos puotos sąmyšyje užtraukia garsųjį Gorkio kalinių chorą: „Saulė teka, nusileidžia, o kalėjime tamsu...“ Lyg somnambulas iš anapus grįžta „aktorius“ ir deklamuoja ištraukas iš „Hamleto“. Teatro kulto viršūnė. Sakydamas „..kovodami dėl gabalėlio žemės, kur net sunku visiems išsirikiuot, kur vietos nėr palaidot nukautuosius...“, jis susimąsto prie žemėlapio ant sienos. Politinio Europos žemėlapio. Mažas gabalėlis žemės virš grėsmingai didelės Baltarusijos yra Lietuva (Hans Haider, „Viltis miršta pirmoji“).
******
Lietuvių teatro režisieriaus Oskaro Koršunovo idėja – dramaturgijos prasme naujai pristatyti klasikinius tekstus, o naująją dramaturgiją statyti kaip klasikinę. Į šį procesą jam svarbu kiek įmanoma labiau įtraukti publiką. Tai vyksta ir spektaklyje „Dugne“, kur aktoriai sėdi labai arti žiūrovų ir dalina jiems alkoholį. O vaikinas trečioje eilėje dar gali džiaugtis ir Nastios dėmesiu, kuri priartėja prie jo, peržengdama komforto zonos ribą, ir vis dėl to džiaugiesi, kad šį vakarą aktoriai nelenda prie tavęs.
Spektaklio programėlėje režisierius Luką laiko net Samuelio Becketto Godo antipodu. Jei „Belaukiant Godo“ visi laukia Dievo, Gorkio personažai greitai suvokia, kad Dievas tikrai mirė – tokia lietuvių režisieriaus interpretacija. Ši idėja paaiškina, kodėl scena labai primena Paskutinę vakarienę. Paskutinis gelbėtojas išėjo ir visi liko vieni su savo vargu – tokia šio spektaklio pagrindinė žinia, kuri šiais laikais, deja, vėl turi prasmę. Beviltiškumas ir nuopuolio baimė dabar aktualūs visur, ir ne tik tokiose šalyse, kaip Lietuva. Koršunovas žengia tik truputį toliau, nei įprasta mūsų kasdieniniame gyvenime. Jis iki šiol ignoruotus ir atstumtus asmenis iš visuomenės paribio rodo teatro scenoje ir leidžia jiems patiems diskutuoti.
Nepaneigsi, kad vėl ženkliai didėja skurdas ir todėl vėl auga žmonių skaičius, kurie formaliai patenka už visuomenės ribų. Priešingai tiems, kurie nors ir pastebi, kad gatvėse pagausėjo benamių, bet nieko nedaro, kad jiems padėtų, šio spektaklio kūrėjai bent jau duoda pakankamai peno pamąstymams apie šį visuomenės reiškinį (Michael Preiner „Vargai, vargai ir tik vargai“, „Postedon“).
Iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Sviackevičienė
