Laura Karnavičiūtė su J.Krivicku kalbasi apie įgyvendintas ir dar laukiančias svajones, šokėjų pasaulio konkurenciją bei bandymus save apgaudinėti karantino metu.
– Ar, renkantis baletą, Jums didelės įtakos turėjo vyresnio brolio, šokėjo Martyno Rimeikio, pavyzdys?
– Mūsų šeimoje visi buvo panirę į menus: teatrą, šokį ar muziką. Žinoma, kad mane pastūmėjo brolio Martyno pavyzdys: norėjau būti toks, kaip jis. Tėvai pakluso mano vaikiškai intuicijai ir išleido mane į Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Kai joje pradėjau mokytis, Martynas jau stažavosi teatre.
– O ar teko svarstyti kitų profesijų variantus? Pasvajojat, kas būtų, jeigu būtų?..
– Nuo to laiko, kai patekau į baletą – nebe. Mat Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokiausi nuo antros klasės, o prieš tai lankiau bendrojo lavinimo mokyklą ir nelabai joje pritapau. Nieko ten nebuvo dramatiško, tiesiog nesijaučiau savo vietoje, neradau draugų. Užtat baleto mokykloje iškart pasijutau kaip Haris Poteris Hogvartse. Pamokos joje ir ankstesnėje mokykloje skyrėsi kaip diena ir naktis... Šokis mane užbūrė. Ir savo profesijos esu užburtas iki šiol.
– Vėliau tobulinote šokio įgūdžius Ženevos šokio centre...
– Ten mokiausi dvejus metus, ir tie metai buvo itin svarbūs mano profesiniam augimui. Kartu tai buvo pirmieji mano savarankiško gyvenimo metai, tuo labiau užsienio šalyje. Ten susidūrėme su iki tol nepažinta prancūzų klasikinio baleto mokykla. Iš pradžių buvo sunku prie jos adaptuotis. Tuo metu keliavau po baleto šokėjų atrankas aplinkinėse šalyse. Savo akimis pamačiau, kiek yra tokių kaip aš – svajojančių šokti ambicingų jaunų žmonių. Ir supratau, kiek mažai, palyginus su pretenduojančių šokti skaičiumi, pasaulyje yra teatrų...
– Bet tai neišgąsdino, o suteikė naujų paskatų?
– Tai užgrūdino. Nors nemažai žmonių, susidūrę su tokia natūralia atranka, supranta, kad baleto scena nėra jų kelias, nėra tai, dėl ko verta taip sunkiai kovoti... Bet aš balete jau buvau per giliai, kad pasukčiau atgal.
– Ir tada Jūsų profesiniais namais tapo LNOBT. Čia šokate tiek klasikiniuose, tiek modernesnės šokio kalbos spektakliuose. Kurie iš jų pačiam artimesni savo choreografine kalba?
– Šiuolaikinės choreografijos tiek pasaulyje, tiek mūsų teatro repertuare atsiranda vis daugiau ir daugiau, jos kalba tampa vis įdomesnė. Per savo dar neilgą karjerą turbūt daugiau esu šokęs būtent šiuolaikinės choreografijos spektaklių, todėl juose jaučiuosi laisvesnis. Bet ambicingose svajonėse yra ir klasikinio baleto partijos, kurioms reikia ir patirties, ir didelio fizinio pasiruošimo. Jos – mūsų profesijos pagrindas, nors save išreikšti klasikiniuose spektakliuose būna sunkiau. Ten daug tikslumo ir „matematikos“, nevalia nieko keisti ar savaip interpretuoti. Viską lemia atlikimo švara – pagal tai vertinama, kokio lygio yra šokėjas.
– Be to, klasikiniuose baletuose daugiau duetų, o moderniame šokyje dažniau matome laisvus šokėjų solo...
– Iš savo šiuolaikinės choreografijos patirties galiu pasakyti, kad duetai joje sudėtingesni ir įmantresni. Juose choreografai sutelkia visą savo fantaziją, prigalvoja įvairiausių pakėlimų ir apsukimų... Klasikinėje choreografijoje nebūna tiek daug laisvės.
– Didelė dalis šokio gerbėjų Jūsų pavardę sieja su kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio ir choreografo M. Rimeikio baletu „Procesas“. Nuo šio spektaklio sėkmės neatsiejamas Jūsų fenomenaliai sukurtas Jozefo K. vaidmuo. Kaip jis pakeitė Jūsų gyvenimą?
– Jis mane užgrūdino – tiek fiziškai, tiek emociškai, atvėrė mano sielą kitoms sudėtingoms baleto istorijoms. Tad šį spektaklį myliu ir labai labai jo pasiilgau... Ruošdamas Jozefo K. vaidmenį Franzo Kafkos „Procesą“ skaičiau keletą kartų, kad pajusčiau atmosferą. O choreografija savaime pastatė ant reikalingos emocijos bėgių. Nesistengiau susitapatinti su Jozefu K., nes tikriausiai tai būtų neįmanoma. Nesušokčiau spektaklio iki galo, jei susitapatinčiau...
– Jūsų ateities svajonės?
– Mano profesinis siekis – atlikti pagrindinius vaidmenis sudėtinguose klasikiniuose spektakliuose, tokiuose kaip „Korsaras“ ir „Don Kichotas“.
– Pastaraisiais metais mūsų visų realybė smarkiai pasikeitė, o baleto artistų – ypatingai: juk ši profesija reikalauja kasdienių užsiėmimų. Kokia Jūsų karantino kasdienybė?
– Iš pradžių buvo sunku: juk mes, menininkai, priklausomi nuo scenos rutinos ir jos keliamo adrenalino. Be jos jautiesi tarsi neįgalus. Šokėjo karjeroje panašūs laikotarpiai, kai negali nieko daryti, būna gavus traumą. O čia – traumų neturi, šokti nori, bet vis tiek turi likti namie. Aš tiesiog stengiuosi prisijaukinti mintį, kad esu ilgoje profesinio tobulėjimo „komandiruotėje“, ir bandau susigalvoti sau kuo daugiau įvairių užduočių, kurioms nerasdavau laiko įprasto sezono metu.
– Ką pirmiausiai norėsis padaryti pasibaigus karantinui?
Norėsis sugrįžti į repeticijų sales be kaukių ir be žmonių skaičiaus ribojimų, dirbti kartu su dideliu kolegų būriu. O labiausiai laukiu išėjimo į sceną žiūrovų pilnoje salėje. Tokia mano artimiausia svajonė.
