Šiame spektaklyje režisierius tęsia darbą su jaunaisiais aktoriais, o vaidmenis jame kuria Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirto kurso diplomantai. Interpretuodamas absurdo klasikos šedevrą, G.Varnas visiškai kitu kampu pažvelgia į jauno žmogaus vertybinių pasirinkimų temą.
Nors paprastai premjeros yra lydimos didžiulio jaudulio ir kūrybinio nerimo, tačiau karo Ukrainoje fone tai visiškai nublanksta. Ir nors spektaklyje netrūksta nuorodų į dabarties laiką, gyvenimo nežinomybėje jauseną ir absurdo patirtis, tačiau pats režisierius pokalbyje teigė, jog šiandien S.Becketto „Belaukiant Godo“ yra visiškai ne laiku.
„Pjesė buvo parašyta po karo, tad absurdas buvo savotiška reakcija į tai, kas išgyventa. Deja, mes dar negalime pasakyti „po“, todėl Godo laukimas įgauna visiškai kitokias prasmes“, – teigė G.Varnas.
– Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad kiekvieno kūrinio pasirinkimą spektakliui lydi tam tikra santykio su pačiu tekstu istorija. Tad įdomu, kaip nutiko, kad po Aldous Huxley distopinio romano „Puikus naujas pasaulis“ ėmėtės absurdo klasika tituluojamos S.Becketto „Belaukiant Godo“?
– Tai trečias mano bandymas pastatyti „Belaukiant Godo“ ir, atrodo, šį kartą jis įvyks. Tai pjesė, kuri nepalieka abejingo savo absurdišku neapibrėžtumu, charakteriais ir kalba, todėl ji manęs nepaleido tris dešimtmečius. Pirmą kartą norėjau ją pastatyti iškart po Sąjūdžio, rodos, 1991 ar 1992 metais, tame pačiame Jaunimo teatre. Tačiau tąkart dėl įvairių aplinkybių to įgyvendinti nepavyko.
Kodėl būtent dabar? Tai turbūt nulėmė bendra pasaulio kaip absurdo pajauta, kuri tiesiog tvyro aplinkui. Neatsitiktinai S.Beckettas šį kūrinį parašė iškart po Antrojo pasaulinio karo – tai buvo jo reakcija ne tik į egzistencializmo filosofiją, bet ir į jo paties karo patirtis. Šitoks kūrinys galėjo atsirasti tik po karo.
Ar šiam spektakliui laikas dabar – nežinau. Tačiau neabejoju, kad kai karas Ukrainoje pasibaigs, absurdas vėl sugrįš į teatro scenas.
Ar šiam spektakliui laikas dabar – nežinau, nesu tuo tikras. Tačiau neabejoju, kad kai karas Ukrainoje pasibaigs, absurdas vėl sugrįš į teatro scenas.
– Norite pasakyti, kad absurdas yra geriausia reakcija į tokią sudėtingą ir sunkiai pakeliamą situaciją?
– Be abejo. Kaip ir juokas, gelbstintis susiduriant su absurdiškumu ir beprasmybe.
– Becketto pjesės veikėjai – nuo gyvenimo pavargę ir savo kasdienybėje įstrigę seniai. Tuo tarpu jūsų pastatyme kalbama apie jaunus žmones, kuriems, rodos, visas gyvenimas dar prieš akis, tačiau jie jau niekam nebereikalingi ir net patys sau nebeįdomūs. Šia prasme S.Beckettui suteikiate visiškai naują interpretaciją.
– Tai buvo pati sudėtingiausia užduotis ir didžiausias slenkstis man pačiam. Savo abejonėmis dalinausi ir su aktoriais, tačiau jie, priešingai, parodė, kad šis tekstas ir pati problematika jiems labai artima. Mat kai vaidina seni žmonės, ko jiems laukti – tai mirties. Bet kai vaidina jauni – jų laukimas tampa visiškai kitokiu, gerokai baisesniu. Juk jie laukia gyvenimo, kurio bijo.
Kai vaidina jauni – jų laukimas tampa visiškai kitokiu, gerokai baisesniu. Juk jie laukia gyvenimo, kurio bijo.
Žinoma, spektaklyje nekalbama apie „naujuosius komjaunuolius“, tuos pozityvistus-optimistus, kurie geba tiesiog su šypsena lūpose vykdyti savo užduotis – kaip tas berniukas, spektaklyje klijuojantis vis naujas afišas. Jiems viskas atrodo primityviai aišku.
Kitus jaunuolius spektaklyje mačiau kaip jautrius menininkus, kurie šiame pasaulyje jaučiasi niekam nereikalingi. Ir tai siaubinga savo įtampa drama.
– Ar scenografiją todėl ir kūrėte ne abstrakčioje dykynėje, bet teatro scenoje – kaip jaunų menininkų dramos erdvę?
– Taip, tik ši teatro scena paversta galiniu prekybos centro kiemu. Čia, beje, gali tikti ir pasaulio kaip teatro metafora.
– Žmogaus susidūrimą su iracionaliu pasauliu Albert'as Camus įvardijo kaip absurdą, tačiau tame jis įžvelgė galimybę, postūmį ir prasmę. Tuo tarpu S.Becketto žmogus yra gerokai tragiškesnis, juk net pati pjesė prasideda nuo žodžių „Nieko čia nepadarysi“.
– Man pasirodė, kad S.Becketto pjesė yra gan tikslus atsakas į „Sizifo mite“ keliamą problematiką. Juk A.Camus teigė, kad pasaulis yra beprasmiškas, o prasmė atsiranda priimant beprasmybę ir su ja susitaikant. Tuo tarpu Estragono ir Vladimiro atveju nėra jokios prasmės. Net ir pats jų laukimas yra beprasmis.
Nežinomybė mus visus pakabina nesvarumo būklėje ir tai sukelia įvairias, gana baisias ir nemalonias, psichologines reakcijas.
– Pjesės veikėjai gyvena visiškoje nežinios būsenoje ir ši neapibrėžtumo tema tampa labai atpažįstama mūsų laike, išgyvenus dvejus pandemijos metus, dabar, štai, karą Ukrainoje. Aplinkui išties daug netikrumo ir neaiškumo. Ar kurdami spektaklį mąstėte apie šią temą?
– Taip, ji labai susišaukia su mūsų dabartimi. Vieną epizodą, kai Estragonas bėga šen, bėga ten, nežinodamas kur dėtis, matėme kaip savotišką panikos priepuolį. Ir tokia reakcija išties yra užkoduota pačioje pjesėje, tačiau ji labai artima ir mūsų laikui. Nežinomybė mus visus pakabina nesvarumo būklėje ir tai sukelia įvairias, gana baisias ir nemalonias, psichologines reakcijas.
– Kas veikėjams padeda ištverti šią nežinomybę?
– Kūryba. Viso spektaklio metu laukdami Godo jie bando kažką daryti su savo laiku. Ką jie sugalvoja, tai kurti ir vaidinti etiudus – vienas priešais kitą arba kartu. Tai yra jų išsigelbėjimas.
Beviltiška, absurdiška situacija tampa galimybe pasireikšti žmogiškumui.
Kitas svarbus aspektas, tai judviejų tarpusavio santykis. Estragonas ir Vladimiras vienas kitam tampa ir ramsčiu, ir viltimi, ir paguoda. Gali būti net ir taip, kad tas jų laukiamas Godo visą laiką yra šalia. Šitaip beviltiška, absurdiška situacija tampa galimybe pasireikšti žmogiškumui.
– Šia prasme jūsų S.Becketto pjesėje atsiranda viltis.
– Paprastai „Belaukiant Godo“ beviltiškumas ir buvo pjesės absurdo esmė ir, žinoma, atvirkščiai. Tačiau mes pabandėme į tai pažvelgti šiek tiek kitaip.
– Pati pjesė yra antlaikiška, todėl ir metaforiška. Tuo tarpu jūsų spektaklyje yra ne viena nuoroda į dabartį – keičiamos afišos, su būsimų spektaklių pavadinimais, kurie turi tiesiogines sąsajas su įvykiais, pasirodo net Europos Sąjungos biurokratas ir panašiai. Kodėl buvo svarbu sudabartinti spektaklį ir jį aktualizuoti laiko ženklais?
– Būtų kvaila ir nesąžininga apsimesti lyg nieko aplinkui nevyktų. Juk mūsų gyvenimai ir kūryba nekybo beorėje erdvėje, todėl kurti tiesiog abstrakčius simbolizmus man nepriimtina. Štai kodėl spektaklyje nevengiame dabarties realijų. Ir nors nuorodų į dabartį nėra daug, tačiau jos pasirodė būtinos, kaip reakcija į tai, kas vyksta.
Šia prasme S.Becketto „Belaukiant Godo“ yra labai palankus tokioms interpretacijoms. Pasaulio dramaturgijoje yra ne viena pjesė, kurią galima įvardyti kaip meta tekstą. Tai tam tikra abstrakcija, kuri leidžia į tekstą įkrauti savo turinį. O be turinio ji ir lieka tik abstrakcija. Galima sakyti, kad „Belaukiant Godo“ yra kaip „Hamletas“ – pjesę gali statyti kaip filosofinę, politinę, socialinę ar net religinę dramą. Ji labai talpi ir viskas priklauso nuo to, ką į ją sudėsi.
Būtų kvaila ir nesąžininga apsimesti lyg nieko aplinkui nevyktų.
S.Becketto tekstas yra hiperabstraktus, todėl susigaudyti, ką reiškia vienas ar kitas dalykas, yra nepaprastai sudėtinga. Vienas niuansas mąstymą gali pakreipti viena linkme, kitas, kad ir mažytis, kita. Štai kodėl tam tikras pjesės sudabartinimas, bent kelios nuorodos, yra galimybė tekstą pakreipti norima linkme. Tame nėra jokio prieštaravimo pačiai pjesės idėjai.
Štai kodėl Vladimiro kalbelė „darykime ką nors ar nedarykime, svarstykime arba ne“ gali būti pritaikoma jų pačių situacijai. Tačiau užtenka nežymios nuorodos, kad tai taptų eilinio Europos Sąjungos biurokratėlio išsisukinėjimu taip ir neprisiimant didesnės atsakomybės dėl karo Ukrainoje, gelbstint savo degalines ir patogų gyvenimą.
– Kaip pats matote kūrybos, meno reikšmę dabartiniame kontekste. Ar tai gali tapti atokvėpiu, oaze nuo kasdienės informacijos apie karą? Beje, jūs pats spektaklyje žiūrovui neleidžiate visiškai užsimiršti.
– Kurti teatrą karo metu yra nesąmonė. Kaip minėjau, spektaklį pradėjome dar prieš karą, o pabaigėme jau karo metu. Tačiau tai darydamas aš nepajutau kažkokios prasmės.
Kurti teatrą karo metu yra nesąmonė.
Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, žmonės vaidino ir karo metais. Net Vilniaus gete buvo teatras. Repertuarą paprastai sudarydavo komedijos, lyrinės dramos ar miuziklai. Žinoma, gete jie negalėjo nieko rimto vaidinti, nes būtų iškart sunaikinti. Tad tuo metu teatras išties buvo savotiška alternatyva tikrovei, vaidinimai buvo skirti paguodai ir vilčiai
– Ar S.Beckettas gali tapti vilties ženklu? Kad ir dėl savo juoko?
– Jei kam nors tai gali padėti, tuomet gerai. Bet dėl savęs aš nesu toks tikras...
