Maksimas Gorkis pjesę „Saulės vaikai“ parašė 1905 metais po „Kruvinojo sekmadienio“ įvykių kalėdamas Petropavlovsko tvirtovėje. Pjesėje pasakojama apie atokioje provincijoje gyvenančią Protasovų šeimą. Juos pasiekia žinios apie maištaujančius valstiečius bei artėjančią choleros epidemiją, bet pagrindinis herojus Pavlas Protasovas stengiasi laikytis kuo toliau nuo pasaulio triukšmo. Jis – savamokslis chemikas, tikintis, kad mokslas išgelbės žmoniją. Užmiršęs viską pasaulyje, net ir savo šeimą, Protasovas pasineria į mokslinius eksperimentus, nuoširdžiai tikėdamas, kad nuo jo priklauso pasaulio ateitis.
Šią pjesę režisierė L.Groza pasakoja atradusi prieš metus. Ir nors pandemija pakoregavo planus, tačiau žiūrovai spektaklį galės išvysti jau šį savaitgalį. Režisierė džiaugėsi grupiniu darbu, mat spektaklis gimė dirbant kartu su aktoriais, priimant jų idėjas.
L.Groza sako paprastai nežiūrinti kitų autorių sceninių interpretacijų prieš pati statydama pjesę, tačiau šįkart sako pastebėjusi, jog visos versijos turi romantišką interpretaciją, o herojai viliasi geresnės ateities.
„Mes supratome, kad kūrinys turi kitą gylį. Žmonės yra išsigandę, arogantiški. Mūsų interpretacija visiškai kitokia, labai aktuali šiomis dienomis“, – sako moteris.
Pirmą kartą Lietuvoje dirbanti režisierė Laura Groza, kalbėdama apie M.Gorkio pasirinkimą, akcentavo struktūrą.
„Mano aistra – dirbti su didelės apimties kūriniais. Ši pjesė turi nuostabią kompoziciją – net šešis pagrindinius personažus, šešias paralelines linijas, tai – neįprasta ir įdomu“, – sakė L.Groza.
Anot režisierės, priešingai nei Latvijoje, kur pažįsta aktorius ir žino jų stilių, Klaipėdoje teko pasiduoti intuicijai, bet ši nenuvylė. Pasirinkti aktoriai pateisino turėtus lūkesčius.
„Šią M.Gorkio pjesę režisierė atrado dar prieš pandemiją. Kai viskas apsivertė aukštyn, ji tapo dar aktualesnė“, – pasakojo spektaklio scenografas Mārtiņšas Vilkārsis.
Anot jo, kuriant spektaklio scenografiją buvo stengiamasi išvengti konkretaus laikmečio nuorodų, svarbiau buvo perteikti nematomos grėsmės pojūtį: „Remiuosi dirižablio įvaizdžiu, jis ir spektaklio plakate – tai nuoroda į dirižablį „Hindenburgas“, kuris skrido į JAV, ten patyrė avariją ir užsidegė. Man tai asocijuojasi su tuo, kuo mes dabar gyvename – lyg ir viskas gerai, nors bet kurią minutę visi galime išlėkti į orą. Niekas nieko nepastebėjo, bet ore tvyro grėsmės nuojauta, nejaukumas“, – sakė scenografas.
Scenografo minima katastrofos nuojauta, L.Grozos nuomone, yra vienas svarbiausių dalykų, kuo šis spektaklis aktualus šiandien: „Turiu apokaliptinę nuojautą. Manau, visi turime tą pojūtį, bet vietoj tos nuojautos aiškinimosi renkamės ją ignoruoti. Taip įtampa nuolat auga, situacija po truputį eskaluojasi, žmonės praranda kontrolę. Mane baugina, kai nesame adekvatūs, neprisiimama atsakomybė už savo veiksmus. Tai lemia daugybės gąsdinančių dalykų nutikimą. Tai matome ir „Saulės vaikuose“.
Spalvingas aktorių desantas
Bene labiausiai į akis krenta ant riedžio sklandžiai po sceną judantis aktorius Darius Meškauskas. Paklaustas, kiek patirties turėjo valdyti šį įrenginį, aktorius neslepia – prieš tai praktikavosi vos porą valandų. Riedis padeda atskleisti sektantišką vaidmenį, pademonstruoti viršenybę prieš kitus herojus.
„Repetavom žaisdami, laisvai... Laura iš tų režisierių, kuri inkorporuoja bet kokias idėjas, visada atvira idėjoms, prisitaikymams. Iš pradžių tai tarsi žaidimas, o po to sustyguojamos prasmės. M.Gorkio tekstas sarkastiškas, ironiškas, žiūrėjome kaip į komediją, bet juokauti reikia rimtu veidu. Šitie žmonės yra juokingi, gyvena savo iliuzijų pasaulyje. Riedžiai... yra ir daugiau fokusų visokių, bet juos reikia atlikti rimtai, kad pjesė neprarastų gelmės. Tikimės, kad dėl to nebus nuobodu žiūrovui. Maišome popsą su filosofija“, – kalbėjo D.Meškauskas.
Maišome popsą su filosofija, – kalbėjo D.Meškauskas.
Vieną vaidmenų atliekanti Inga Jankauskaitė užsiminė į peržiūrą atsivedusi savo devynmetę dukrą, o vėliau paklaususi, apie ką gi šis kūrinys. Mergaitė atsakė, jog apie karą tarp žmonių.
„Karas tarp žmonių yra tiesa. Kare nėra nė vieno nugalėtojo, karas pareikalauja aukų, teisumas sau atima galimybę gyventi čia ir dabar. Visiems atrodo, kad viskas dar bus, tuoj tuoj gerai gyvens, bet taip nebūna ir nuolatinis atidėliojimas apsisprendimo, poelgio sukuria iliuziją, gyvenimo netikrumą santykiuose, amžiną kovą neaišku už ką“, – sakė aktorė.
I.Jankauskaitė neslėpė buvusi itin maloniai nustebinta režisierės požiūrio į darbą, aktorių įtraukimo į kūrybą.
Spektaklis – tarsi nuojauta
Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas sako, jog ši pjesė buvo pasirinkta jau seniai, dar nė nesklandant nuojautoms apie pasaulį užklupsiančią pandemiją.
„Režisierės pranašystė – tarsi bendra globali nuojauta apie tai, kas vyksta pasaulyje. Buvo grėsmė, tvyranti ore, kas bus: karas, ne karas, maras, ne maras. Kažkas tokio ore buvo...“, – sakė G.Grajauskas.
L.Grozą teatrui rekomendavo kita jos tautietė, Klaipėdoje spektaklius jau stačiusi Mara Kimelė.
„Trūko repertuare spektaklio, kuris būtų tradicinis gerąja prasme, su aktoriniais darbais, protinga ir logiška režisūra. Pasirinkimas buvo teisingas neabejotinai“, – sakė G.Grajauskas.
Trūko repertuare spektaklio, kuris būtų tradicinis gerąja prasme, su aktoriniais darbais, protinga ir logiška režisūra.
Spektaklio scenografas – taip pat latvis Mārtiņšas Vilkārsis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, kompozitorius Kārlis Auzānsas, šviesų dailininkas Julius Kuršis. Spektaklyje vaidina aktoriai: Darius Meškauskas, Inga Jankauskaitė, Eglė Jackaitė, Karolina Kontenytė, Edvardas Brazys, Jonas Baranauskas, Igoris Reklaitis, Linas Lukošius, Vaidas Jočys, Toma Gailiutė, Mikalojus Urbonas, Regina Arbačiauskaitė ir Renata Idzelytė.
Žymios latvių režisierės Lauros Grozos spektaklio „Saulės vaikai“ premjera – rugsėjo 19 ir 20 d. Klaipėdos dramos teatre.
