– Apie vaikystę jūs nevengiate pasakoti skaudžių dalykų. Ar būdama maža jautėte, kad gyvenimas yra ne toks, koks turėtų būti?
– Pamenu, kaip tarybiniame darželyje visiems liepdavo per pietų miegą gulėti ant dešiniojo šono, sudėjus delnus po galva. Taip turėdavai išgulėti dvi valandas ir miegoti. O aš turbūt nė sykio nebuvau užmigusi. Rankos nutirpdavo, o auklėtoja vaikščiojo aplink ir stebėjo, kad visi būtų sudėję tvarkingai delnus – jei kas atsipalaiduodavo, gaudavo per rankas. Tai man atmintyje išliko kaip mano kartos auklėjimo metafora: turi būti toks, kaip visi. Neturėti savo minčių ir kitokių norų. Elgtis tik taip, kaip reikia. Mokykloje slėgė toji „mokyklinė drausmė“. Atrodė, padarysi kažką blogai – tave baus, nemylės.
Tai man atmintyje išliko kaip mano kartos auklėjimo metafora: turi būti toks, kaip visi.
– Kada ėmėte suvokti, kad tarybiniame gyvenime kalbama viena, o daroma visai kas kita?
– Vaikui norisi tikėti, kad pasaulis tobulas – geras, gražus. Ir man norėjosi. Kai mokykloje skaitėme apie Leniną, kuris buvo toks nuostabus berniukas ir visiems po lygiai padalindavo slyvas, norėjosi tikėti tomis istorijomis...
Kita vertus, tą „įtrūkimą“ – neatitikimą tarp to, kas skelbiama, ir to, kas yra tikrovėje, jaučiau. Pavyzdžiui, per Kalėdas mama užtraukdavo visas užuolaidas, kad iš gatvės nesimatytų namuose uždegtų žvakių. Ir mes su jaunesne sese žinojome, kad Kalėdų švęsti viešai negalima, kad tai slapta šventė.
Bet atvirai šiomis temomis namuose tėvai beveik nekalbėjo. Tai suprantama – juk vaikai yra vaikai, nueis į mokyklą ir viską išpasakos. Pamenu, kartą mano sesė grįžo iš mokyklos ir išdidžiai pasakė: „Mamyte, šiandien pas mus į klasę atėjo dėdė ir paprašė pakelti rankas, kas tiki į Dievą. Žinok, tik aš viena ranką pakėliau!” Mama pasakė: „Na ir kvaila buvai...“
– Kaip tokioje atmosferoje sekėsi mokslai?
– Sunku man nebuvo – gal todėl, kad mokiausi Kauno Juozo Naujalio menų mokykloje ir iš mūsų labiausiai reikalaujama buvo groti, groti ir groti, o visi kiti dalykai – antraeiliai. Nepamenu, kad būčiau vargusi su mokslais, nors daugelis dalykų atrodė visai neįdomūs. Namų darbus paskubomis atlikdavau, prieš pamokas atėjusi į mokyklą. Patiko tik literatūra.
– Fortepijonu groti irgi būdavo nuobodu. Norėjau griežti smuiku – kaip mano klasės draugė. Vėliau prašiau tėvų, kad nupirktų šį instrumentą, tačiau jie nesutiko: „Juk jau nupirkome pianiną“. Taip nuo mažumės buvau „programuojama“ pianistės profesijai – nesvarbu, noriu to ar ne. Pamenu, kaip slapčia iš draugės pasiskolinusi smuiką, mokiausi juo groti gamas... Tai man atrodė stebuklinga – griežti smuiku priešais žmones, klausančius tavęs, veidu į juos – o ne žvelgti į monotoniškus fortepijono klavišus.
– Vis dėlto juk buvo dalykų, kurie patiko – pavyzdžiui, vaidinimas spektakliuose. Ar prisimenate, kaip gyvenime atsirado teatras?
– Taip, teatras užbūrė išsyk. Pamenu, į mūsų klasę atėjo režisieriaus asistentai iš Kauno muzikinio teatro rinkti vaikų spektakliui – tikrino balsus, prašė pašokti. Manęs nepaėmė. Grįžusi namo, labai liūdėjau. Ir netrukus tėvams pareiškiau, kad būsiu aktorė. Kai po metų vėl klasėje apsilankė renkantys vaikus naujam Muzikinio teatro pastatymui. Tada pati drąsiai pasiprašiau, sakydama, kad labai labai noriu! Man tuomet buvo, berods, vienuolika metų. Noras išsipildė – vaidinau ir dainavau Muzikinio teatro spektakliuose B.Kutavičiaus „Kaulo senis ant geležinio kalno“, B.Briteno „Aukso pražūtis“, „Statykime operą“ ir „Albertas Heringas“.
Taip, teatras užbūrė išsyk.
– Būti scenoje reikėjo drąsos, o juk, panašu, buvote nedrąsi mergaitė. Kaip pavyko nugalėti baimę?
– Bet būtent teatro „pamokos“ ir padėjo save peržengti. Vėliau paauglystėje vaidinau teatro studijoje pas aktorę Stasę Ivanauskaitę – Kybartienę. Tai buvo žinoma Kauno moksleivių dramos studija Profsąjungų rūmuose, dirbome labai rimtai ir profesionaliai, leidau ten ilgus ir prasmingus vakarus: šokio, balso ir judesio pratybos, pjesių analizė, repeticijos. Vos atėjusi, gavau pirmą didelį vaidmenį R.Skučaitės pjesėje „Ir teisė mylėti“. Tame spektaklyje net pirmąsyk pasibučiavau scenoje (tik vėliau – tikrame gyvenime...).
– Po tokių patirčių buvo visai natūralu pasirinkti teatrą kaip savo gyvenimo kelią. Kaip nutiko, kad įstoti į aktorinį Lietuvoje nepavyko?
– Baigusi mokyklą, nuvažiavau į konsultaciją pas tuomet aktorių kursą rinkusią režisierę D.Tamulevičiūtę. Tačiau ji mėgino atkalbėti: „Tu juk pianistė, ką tame teatre veiksi? Eik ir stok į pianiną“. Ir išėjau, bet į pianiną nestojau. Pamėginau stoti į Maskvą – tuomet garsų Kinematografijos institutą, bet ten išbarė už lietuvišką akcentą ir paprašė mūsų Kultūros ministerijos „siuntimo“ (toks buvo reikalavimas stojantiems iš broliškų respublikų...)... Išsigandau ir sugrįžau namo – metus mokiausi Klaipėdoje režisūros ir lankiau J.Vaitkaus dramos studiją Kaune. O po metų įstojau į Peterburgą.
Teatrą pasirinkau pati, niekieno neliepiama. Ir čia man viskas buvo labai įdomu: ir etiudai, ir aktorinio meno paslaptys, ir režisūra, ir šokis, ir scenarijų bei pjesių kūrimas. Viskas išsyk tapo labai labai „mano“. Ir naujas gyvenimo tarpsnis visiškai skyrėsi nuo ankstesniojo, kai privalėjau mokytis fizikos, chemijos, matematikos, groti fortepijonu, nes to iš manęs norėjo kiti.
Viskas išsyk tapo labai labai „mano“. Ir naujas gyvenimo tarpsnis visiškai skyrėsi nuo ankstesniojo.
– Kaip kilo mintis studijuoti Peterburge?
– Peterburge mokėsi mano tėtis – grįžęs iš tremties, jis svajojo apie medicinos studijas Kauno medicinos institute, bet dėl savo biografijos – per stojamuosius nepraėjo „mandatinės komisijos“ ir priimtas nebuvo. Tad išvažiavo mokytis į Veterinarijos institutą tuometiniame Leningrade. Kai augau, dažnai pasakojo apie šio miesto kultūrą, koncertus, teatrus, kuriuos lankė studijų metu. Be to, Peterburgo Teatro, muzikos ir kino institute režisūrą baigė ir tuometinis mano teatro guru, režisierius J.Vaitkus, kurio dramos studiją Kaune lankiau, baigusi mokyklą. Tad ir išdrįsau pamėginti... Pavyko įstoti – ir svajonė ėmė pildytis.
– Tuo metu Sovietų Sąjunga ėmė griūti, Lietuvoje prasidėjo atgimimas. Istorinis laikmetis tarsi atspindėjo tai, kas vyksta jūsų viduje?
– Pažvelgus atgal – išties, išsilaisvinimas iš Sovietų Sąjungos turėjo paralelių su mano vidinėmis būsenomis. Baigdama mokyklą, jau buvau subrendusi laisvei ir pakankamai sąmoninga ir užsispyrusi, su tėvų įskiepytų vertybių sistema.
Augau žinodama, kad niekada negalėsiu išvykti už Sovietų Sąjungos ribų. Nes mano tėvai – tremtiniai, taigi, vienintelė galimybė keliauti buvo tik TSRS teritorija. O kai mokiausi antrame kurse, staiga atsivėrė sienos. Tai atrodė tikras stebuklas – taip norėjosi keliauti, imti iš gyvenimo kiek tik galima daugiau! Tik daug vėliau ėmiau atsirinkti, suvokti, kad visko gyvenime nepatirsi ir neaprėpsi, o ir nėra būtina.
Baigdama mokyklą, jau buvau subrendusi laisvei ir pakankamai sąmoninga ir užsispyrusi, su tėvų įskiepytų vertybių sistema.
– Koks buvo santykis su dėstytojais? Gal prisimenate kokį nors dėstytoją iš studijų laikų, kurio mokymo būdas itin stipriai palietė?
– Taip, man labai įsiminė režisūros dėstytojas Peterburge – profesorius Mar Vladimirovič Sulimov (į dėstytojus Rusijoje įprasta kreiptis vardu ir tėvavardžiu). Tai buvo be galo išmintingas žmogus, kazachų kilmės menininkas. Iš pradžių statęs spektaklius kaip režisierius, buvo priverstas palikti teatrą dėl savo vakarietiškų, „intelektualių“ pažiūrų. Tuomet ėmė dėstyti. Paskutiniaisiais sovietmečio metais institute dar buvo reikalaujama mokyti studentus kurti teatrinius etiudus pagal tarybinę prozą ir dramaturgiją.
Tačiau jis pareiškė, kad visa ta literatūra yra paviršutiniška, o geriausias režisūros ir aktorinio meistriškumo mokytojas – F.Dostojevskis. Socialistinį realizmą (tuomet šlovinamą tarybinio meno kryptį) jis vadino „pataikavimo viršininkui būdu – panaudojant menines priemones, kurias viršininkas tesugeba suvokti“. Taigi, daugybę teatro užduočių tuomet darėme pagal F.Dostojevskį, A.Čechovą ir kitus literatūros klasikus. Tai buvo be galo gilus tyrinėjimas. Dėstytojas sakydavo: „Teatro praktikos jus išmokys gyvenimas ir patirtis. O aš jus noriu išmokyti žmogotyros (tai jo vartotas terminas rusų k. –„čelovekovedenije“), t.y. žmogaus pažinimo.
– Tokių pedagogų reta. Meno institutuose dažnai reikalaujama kurti taip, kaip kuria dėstytojas. O mūsų mylimas profesorius Mar Vladimirovič ne tik nereikalaudavo režisūros darbų kurti pagal vieną kurpalių, bet priešingai – skatino studentus atskleisti autentiškumą. Jam ypač patiko man artimiausia poetinė teatro kalba, kuri skyrėsi nuo kitų jo studentų – po etiudo peržiūros jis nusišypsodavo: „Ak, tas jūsų mielas Pabaltijo modernizmas“... O jei ko nors paklausdavau, jam negaila buvo savo laiko – pasilikti po paskaitos ir valandą akis į akį kalbėtis... Atrodė, kad kiekvienas studentas jam be galo įdomus kaip bręstanti asmenybė. O kai kažkam pavykdavo sukurti įdomesnį etiudą, jis švytėdavo. „Jūs mane taip pradžiuginot“, – tuomet sakė.
Atrodė, kad kiekvienas studentas jam be galo įdomus kaip bręstanti asmenybė.
Daug dalykų iš jo išmokau intuityviai. Jis buvo ir puikus psichologas, ir pedagogas, ir menininkas – viskas viename. Jo įkvėpta ir jam atsidėkodama, vėliau pasivadinau kūrybiniu vardu (kuriame – ir jo vardas) – Birutė Mar.
– Jūsų požiūris į mokytojo ir mokinio santykį labai pasikeitė per metus, kuriais Japonijoje mokėtės tradicinio šokio ir teatro. Gal galite pasidalinti, kaip susidūrimas su visai kitokia mokymosi kultūra?
– Japonijoje teko mokytis bendrauti be žodžių. Ir ne tik todėl, kad japonai mokytojai prastai kalbėjo angliškai. Prisimenu, kaip per vieną pirmųjų šokio užsiėmimų bandžiau mokytojos kažko paklausti. Anglų kalbą suprantanti mokinė taip išsigando, pradėjo man ženklais rodyti, kad nieko neklausčiau, nes klausti mokytojos negalima! Po užsiėmimo mėginau išsiaiškinti, kodėl mokytojos klausti negalima? Bet veltui. Ji tik lakoniškai atsakė: „Vėliau tu pati viską suprasi“.
Taigi, toliau mokiausi šokio nieko neklausinėdama. Ir išties, po kokio mėnesio man atėjo atsakymas į tą klausimą, kurį anądien uždaviau. Po truputį ėmiau suvokti skirtumą tarp jų ir mūsų, vakariečių, kultūros. Mus moko savimi pasitikėti ir apie viską turėti savo nuomonę. O japonai iš pradžių mokomi perimti kito, labiau patyrusio, patirtį. Tad dažnai mes net nemėgindami suprasti ar neturėdami patirties, jau imam reikšti savo įsitikinimus.
Mus moko savimi pasitikėti ir apie viską turėti savo nuomonę. O japonai iš pradžių mokomi perimti kito, labiau patyrusio, patirtį.
– Kai klausiausi jūsų pasakojimo apie vaikystę, susidarė įspūdis, kad pasitikėjimo savimi ir gebėjimo išreikšti save kaip tik trūko. Ar galima sakyti, kad studijų metais puolėte į kitą kraštutinumą – perdėtą pasitikimą savimi, o Japonija vėl grąžino į pusiausvyrą?
– Studijos Peterburge, atėjusi laisvė – buvo ir vidinio išsilaisvinimo, stiprėjimo, pagaliau ateinančio prasmingo gyvenimo metai. Įgyti pasitikėjimą savimi reikėjo žymiai ilgesnio laiko. Dar ir dabar jo dažnai trūksta. O Japonijoje supratau, kad turi būti aukso vidurys – tarp laisvės ir priėmimo. Daugelį dalykų gyvenime turi išmokti priimti, o ne juos neigti ar prieš juos maištauti... Be to, nors japonai yra paklusnūs, tas paklusnumas kitoks, negu teko patirti tarybinėje mokykloje. Tai iš vidaus kylantis nuolankumas, padedantis gyventi.
Jei kalbėtume apie japoniškas meno pamokas – labai įkvėpė tenykštis minimalizmas, vėliau mano kūryboje tapęs siekiamybe. Iki šiol stengiuosi visą prasmę sutalpinti į neilgą spektaklį, nedidelę knygą. Išgryninti mintį, ją pasakyti aiškiai ir trumpai. Kaip japoniškas haiku eilėraštis – scenoje ar literatūroje.
– Būtent grįžusi iš Japonijos ėmėte kurti monospektaklius. Tokio žanro Lietuvoje nebuvo, visko mokytis teko pačiai. Iš ko mokėtės? Kas padėjo suvokti, ar darote klaidas, ar viskas gerai?
– Monospektaklio kūrimui galbūt įkvėpė jau pirmosios mokyklinės – svajonės groti smuiku – patirtys. Toji būsena tikriausiai išliko tolimuose atminties „failuose“: stoviu priešais publiką veidu ir muzikuoju jai... O Japonijoje išvydau tenykštį tradicinį No teatrą, kur aktorius scenoje kaip solistas, spektaklio struktūra – tai jo monologai ir greta jam pritariančių muzikantų ar choro intarpai. Taigi, grįžusi išdrįsau pamėginti – sukūriau monospektaklį „Žodžiai smėlyje“ pagal savo mylimą pjesę – S.Beketo „Laimingos dienos“, pagal kurią prieš keletą metų stačiau diplominį spektaklį Kauno dramos teatre.
Kuriant monospektaklį, pravertė ir japoniško teatro bei šokio pamokos, padedančios pasiekti ypatingą koncentraciją, taip pat visa iki tol įgyta teatrinė patirtis. Tačiau vis tiek tai buvo ėjimas į visišką nežinią, dar neįsivaizdavau, kas lauks, kai atsistosiu viena priešais publiką visai valandai – ir bus jau per vėlu pasitraukti... Kada tai įvyko – mano pagrindiniu scenos mokytoju tapo žiūrovas. Iki dabar.
Monospektaklio kūrimui galbūt įkvėpė jau pirmosios mokyklinės – svajonės groti smuiku – patirtys.
– Kaip ėmėte kurti vaikams? Ar norėjosi naujo iššūkio, išmėginti save kitoje srityje?
– Kai režisierius Vytautas V.Landsbergis (tuo metu vaidinau jo spektaklyje „Bunkeris“ ir filme „Kai aš buvau partizanas“) man pasiūlė kažką parašyti vaikams, pirma reakcija buvo: „Ne, aš tikrai vaikams nemoku rašyt ir nežinau, kaip tai daryt“. Juk iki šiol kūriau tik suaugusiems.
Tačiau jis nenusileido – po kiek laiko atnešė kaunietės dailininkės Valerijos Medalinskienės piešinių – atvirukų seriją, kurioje pavaizduoti miegantys angelai. „Pagalvojau, kad tu galėtum parašyt pagal šitas atvirutes eilėraščių knygelę?“, – pasiūlė. Tie angelai buvo tokie gražūs! Žiūrėdama į juos, pamėginau rašyti vieną kitą eilėraštį.
Kaip tik tuo metu mano geros draugės dukra, penkiametė mergaitė Marija, nuolat pasakodavo apie savo susitikimus su nematoma būtybe. Tos istorijos atrodė visai nevaikiškos – tarkim, sykį ji papasakojo, kaip atsirado Žemėje: kažkas jai liepė nuo debesėlio leistis žemyn, ji nušoko ir devyniais laiptais leidosi į Žemę... Ėmiau vieną po kitos tas keistas Marijos istorijas užrašinėti, o vėliau įkomponavau ir savo kurtus eilėraščius. Taip atsirado pirma knyga „Marija ir Pūkelis“.
Jai pasirodžius, ėmiau daug bendrauti su vaikais – mane ėmė kviesti mokyklos, vaikų darželiai. Pastebėjau, kad su vaikais man visai nesunku atrasti kontaktą – jie nori jaukumo, betarpiškumo, jiems gera apsikabinti, jie net pravirksta – kai ateina laikas išsiskirti. Turbūt savyje turiu daug vidinio vaiko, todėl bendravimas abipusiai išsyk tapo mielas ir įkvepiantis. Susitikus su vaikais, tarsi žaidžiu – imu kalbėti jų kalba, įsitraukiu į jų minčių srautą. O kartais galiu jiems kalbėti apie labai rimtus dalykus, ir jie išgirsta. Ir atsiveria.
Kadangi susitikimai su vaikais dažnai baigdavosi jų prašymais: „Parašykite dar ką nors!“ – tad parašiau antrąją knygą „Princesių sala“. Paskui ir trečiąją – „Gėlininkę“...
Kurdama suaugusiems, buvau įpratusi prie atsakomybės už savo tekstus: jie turi būti apgalvoti, rimti, be jokių sentimentų. Dažnai intuityviai slepiesi už intelektualių posakių, citatų, saviironijos. Neduok Dieve, pasirodysi naivi ar sentimentali. O rašydama vaikams galiu būti savimi. Galiu ir pažaisti, ir kartu perteikti tai, kas man atrodo svarbu. Kartais juokauju, kad rašydama vaikams pagaliau atradau kalbą, kuria galima kalbėti su suaugusiais.
– Kaip jaučiatės, taip netikėtai vaikams tapusi mokytoja?
Nesu mokytoja (nors, atėjus į klasę, vaikai dažnai taip pavadina..). Kai manęs paprašo pravesti edukacinį užsiėmimą, išsigąstu. Nežinau nieko apie ugdymo metodus. Atėjusi pas vaikus, galiu tik pasidalinti savo patirtimi. Tai panašiau ne į pedagogės, bet į psichologės darbą. Ne tik kalbu, bet ir stebiu, kaip vaikai klausosi, kas jiems įdomu, stengiuosi juos prakalbinti, išklausyti.
– Nors ateinate kalbėti pati, bet tikslas yra prakalbinti vaiką?
– Tai man ir įdomiausia. Būna susitikimų su vaikais, kuomet kalba vien jie, aš tik truputį pakreipiu pokalbio temą. O būna ir tokių, kur kalbu beveik aš viena, nes matau, kad vaikai girdi, kažkas jų viduje vyksta.
Ypač man smagu prakalbinti nedrąsius vaikus – tuos, kuriems vieną žodį pasakyti per susitikimą yra didelis žingsnis į priekį. Klasėje visada būna „gerų“ berniukų ir mergaičių, o taip pat jų priešingybių –maištaujančių, drąsių vaikų, kurie visai nesistengia būti geri. Pastarieji veržiasi reikšti savo nuomonę, kalba negalvodami, ką sako. Tačiau kai mes, suaugusieji, leidžiame šiems reikštis, o „gerųjų“ vaikų nesistengiame išklausyti – visuomenė taip ir lieka pasiskirsčiusi į dvi dalis: stipriuosius ir aukas. Todėl mano slaptas tikslas ir yra padrąsinti „gerus berniukus“ ir „geras mergaites“ atsiverti ir nebijoti būti savimi.
Ypač man smagu prakalbinti nedrąsius vaikus – tuos, kuriems vieną žodį pasakyti per susitikimą yra didelis žingsnis į priekį.
– Yra sakančių, kad šiuolaikiniai vaikai nori tik telefoną turėti rankose, o skaityti knygas jiems neįdomu. Jūsų požiūris kitoks?
– Sutinku, kad bėdų yra – kai leidžiama daryti viską, ką vaikas nori, jam nebelieka jokių vertybių ir autoritetų. Turėtų būti aukso vidurys. Abu kraštutinumai nėra gerai – nei pernelyg didelė kontrolė, nei pernelyg didelė laisvė. Tačiau bepigu mums teisti vaikus – jei mums vaikystėje kas būtų davęs mobilius telefonus ir planšetes, mes būtume lygiai taip pat pakerėti jų galimybių...
Vis dėlto iš susitikimų su vaikais dažniau grįžtu ne nusivylusi, o įkvėpta. Auga tiek įdomių vaikų, nestandartiškai ir kūrybiškai mąstančių! Sakoma, kad dabartinė karta neskaito knygų, niekuo nesidomi. Bet aš manau, kad ir mūsų laikais buvo daug vaikų, kurie niekuo nesidomėjo (kaip ir suaugusių, kuriuos vaikai mato ir „skanuoja“...) Ir kiekvienoje kartoje yra kūrybingų žmonių, tik tą kūrybingumą reikia sugebėti iš jų „išgauti“.
Šiuo metu dirbame prie labai prasmingo ir įdomaus projekto – įkūrėme Kūrybos studiją „Solo“, kurios veiklos prioritetas ir tikslas – kūryba vaikams. Su dailininke Kristina Norvilaite jau baigiame parengti seriją jauniesiems skaitytojams „Birutės Mar knygų vaikams biblioteka“. Džiaugiuos, kad šią idėją palaikė ir parėmė Lietuvos kultūros taryba. Serijoje pasirodys keturios knygos vaikams – „Marija ir pūkelis“, ‚Princesių sala“, „Gėlininkė“ ir naujoji – „Naktukas“. Tad šįmet laukia prasminga veikla – susitikimai su vaikais, kuriuose šią seriją pristatysime. Labai tikiuosi, kad tie susitikimai vyks gyvai ir jau dabar mąstau, apie ką kalbėsimės.
Galvoju pasidalinti patirtimi, kaip atsiranda knygos personažai, siužetas. Kiek rašytojo kūrybos procese fantazijos, kiek realaus gyvenimo – kaip gimsta eilėraštis ar pasaka... Vaikams tai puiki kūrybiškumo lavinimo mokykla – taip jie ima kurti knygos tęsinį, naujus knygos herojų nuotykius... Tau nė į galvą neateitų sugalvoti taip, kaip geba jie... Tuose susitikimuose žadu panaudoti ir savo teatrinę patirtį, pamėginti su vaikais paimprovizuoti knygos istorijų situacijas, personažus. Vaikų fantazija tokia laki – tereikia ją išlaisvinti!
– Turbūt susitikimas su menininku, kūrėju ir gali pažadinti laisvės dvasią?
– Būtent, ir tai yra kūrybos vaikams prasmė. Aš iš savo mokyklinių metų beveik nepamenu pamokų, kurių nemėgau. Bet iki šiol ryškiai prisimenu susitikimus su aktoriais ir rašytojais, kurie ateidavo į pamokas. Ypač įstrigo susitikimas klasėje su aktore Doloresa Kazragyte, kuri buvo pilna vidinės laisvės. Kaip ji tada skaitė Johnatano Livingstono „Žuvėdrą“... Lyg pati skristų kaip ta žuvėdra. Tada pagalvojau: „Va, aš taip norėčiau gyventi!“.
Toks didelis įspūdis vaikui, kai jis mato laisvą žmogų, gyvenantį ne taip, kaip visi.
– Ar galėtumėte pasakyti, kad pavyko „taip“ gyventi ir dabar pati vaikams esate toks pavyzdys? O gal atvirkščiai – vaikai jums yra mokytojai?
– Visišką laisvę turbūt pasieksime tik tada, kai jau skrisime be savo žmogiškųjų rūbų... Bet, pažvelgus atgal manau, kad man pavyko žengti nemažą žingsnelį į laisvę: nugalėti daug savo baimių, prisijaukinti pažeidžiamumą, priimti kitų kritiką ir nuraminti savo vidinį kritiką... Tad gal ir vaikus galiu įkvėpti, kad jie nebijotų būti savimi. Kita vertus, vaikai – ir man, ir mums visiems jau užaugusiems – mokytojai. Nes juose dar tokie švytintys, pasak F. Dostojevskio, „dieviškumo pradai“, jie arčiau tos būsenos, kai viskas tebėra tyra ir aišku.
Projektą remia Lietuvos kultūros taryba
