Pjesės autoriai Vytautas V. Landsbergis ir G. Storpirštis bei ją kūnu pavertęs režisierius Rimantas Teresas žiūrovus pakviečia žvilgtelėti į chaotišką, bet kartu turtingą žymaus Lietuvos grafiko Mikalojaus Povilo Vilučio minčių pasaulį. Spektaklis „Sriuba“ sukurtas pastarojo išleistos to paties pavadinimo eseistikos knygos motyvais.
Scenaristams ir režisieriui teko sudėtinga užduotis neramias abstrakčias mintis sudėlioti į nuoseklią istoriją. Šis iššūkis spręstas pasirenkant primityvų siužetą (artėja nenorimas menininko gimtadienis) ir apipinant jį filosofiškais, bet kartu šmaikščiais monologais, dainuojamąja poezija, M. P. Vilučio grafikos darbų bei archyvinių kadrų vaizdo projekcijomis ir net nedideliais lėlių teatro intarpais.
Tokia skirtingo meno krypčių samplaika pasitvirtina ir suteikia vaidinimui gelmės bei patalpina jį į platesnį kontekstą. Matyt, net tie, kuriems „Sriuba“ nepatiks, negalės nuneigti, kad tai itin kūrybiškas darbas. Tiesa, kai kurių meninių pasirinkimų pagrįstumas vis tik kelia klausimų.
Skirtingo skonio sriuba
Spektaklis laviruoja tarp absurdiško humoro ir melancholijos, kvailysčių ir egzistencinių klausimų lukštenimo. Tarp daugybės besipinančių ir konfrontuojančių minčių nesunku pasiklysti. Vis tik šiek tiek pakeitus prancūzų rašytojo Gustavo Flobero citatą „Nėra nė mažiausios gyvenimo dalelės, kuri netalpintų savyje poezijos“, užčiuopsime esmę (ir pateisinimą). Juk iš tiesų neaptiktume nė mažiausios gyvenimo dalelės, kuri netalpintų savyje filosofijos.
Taigi, melancholiškojo Mikalojaus virtuvėje iš apmąstymų, abejonių, nuogąstavimų ir ieškojimų verdama sriuba. Kaip kiekviena šeimininkė iš tų pačių produktų pagamina savito skonio valgį, taip kiekvienas iš mūsų narpliodamas panašius klausimus, prieis prie skirtingų išvadų ir kitokio pasaulio supratimo. Tiesiog šįkart pataikėme pamatyti, kaip gaminama Mikalojaus virtuvėje.
„Beveik neskaitau – nenoriu kito proto skolintis“, – lyg tarp kitko pasako mūsų herojus. Vadinasi, pats turi viską išsiaiškinti, negalima visko patiekto ant lėkštutės gauti – kitaip tai nieko nereikš. Net ir protingiausi žodžiai išliks tuščiaviduriai. „Negi nori, kad Dievas tau prasmę sugalvotų ir į rankas įduotų?“ Vadinasi, tik tu pats gali ją sau susirasti.
Tiesos troškimas ir žinojimo baimė, nusivylimas, neįgyvendinti lūkesčiai, noras dalintis grožiu su pasauliu, bet negebėjimas to padaryti... Meno griebiamasi kaip išganingos priemonės siekiant visų šių tikslų. Žaidžiama, eksperimentuojama, nudegama, bet vis tiek ieškoma. Pavargus ištariama, kad tiesos nebereikia, tiesiog užteks patogios ramybės („noriu patogaus Dievo, o nepatogios tiesos nenoriu“), bet, štai, tuoj pat vėl puolama kažko ieškoti. Būtent kažko – juk net ne itin svarbu ko, svarbu pati paieška, suradimo viltis.
Menas, mintantis menu
Šis spektaklis yra neabejotinai intelektualus kūrinys, gyvybinių jėgų sėmęsis iš derlingų Vakarų kultūros ir filosofijos klodų. Iš šio kontrastingo kaleidoskopo po truputį susidėlioja atsitiktinio vakarietiškos civilizacijos atstovo žvilgsnis į žemiškąjį gyvenimą ir anapusinį pasaulį. Jis tarsi pasižymi tais pačiais dalykais kaip ir aplinkinių... Bet visgi turi tą savitą skonį.
Ko jau ko, bet peno apmąstymams iš spektaklio tikrai išsinešite. Deja, su atsakymais taip paprasta nebus.
Jei esate iš tų racionalių žmonių, kurie nemėgsta klaustukų, daugtaškių bei palaidų galų, „Sriuba“ Jums tikriausiai pasirodys per daug padrika ir pakibusi padebesiuose. Kadangi spektaklis paremtas eseistika, jis pasižymi būtent šio žanro bruožais. Jei jo nemėgstate, maža tikimybė, kad kitaip galvosite apie pagal tai sukurtą spektaklį. Tuo metu filosofiškos, poetiškos minties mėgėjai čia ras vertingų dalykų. Nors spektaklyje analizuojamos tradicinės egzistencinės temos, kūrėjai į jas žvelgia nestandartiškai bei su egzotiškesnį poskonį paliekančia pašaipa. Kam? Tikriausiai mums visiems, t. y. vis tuos pačius klausimus užduodantiems, bet galiausiai skirtingus atsakymus gaunantiems Ieškotojams.
