Visų pirma kūrybinį, meninį šio unikaliausio Lietuvos teatro pavasarį. Stebint pastarojo pusmečio Panevėžio J.Miltinio teatro premjeras, galima būtų teigti, kad tai įvyko pagaliau trupei susivienijus, atradus bendrą kūrybinę kryptį ir turint aiškią meninę, visuomeninę teatro genezės perspektyvą. Vėlgi – Panevėžys, Klaipėda, Šiauliai – gausa gerųjų teatrinių naujienų iš šių Lietuvos miestų įkvepia vilties pagaliau permainoms ateisiant ir į sostinę.
Manau kiekvieno lietuvio teatro žiūrovo svajonė būtų išgyventi tokį džiugų smalsumą, įdėmų, vertinantį atsivėrimą teatro menui, kokį patyrė panevėžiečiai, šturmavę savo gimtojo miesto teatrą „Chanumos“ premjeros progą.
Dviejų dalių gruzino režisieriaus Adro Enukidzės sukurtas spektaklis išsiskyrė ne tik šiuolaikiška, poetinės žaismės ir švelnaus liūdesio persmelkta interpretacija. Labai brangu buvo pajusti, kad kitos tautybės kūrėjas su tikra pagarba ir atidumu praeičiai, šio teatro istorijai apgalvojo viską ir ypač vaidmenų paskirstymą ir maksimalų visos panevėžiečių trupės įtraukimą į „Chanumos“ siautulį.
Stebint publikos reakciją į premjerinį spektaklį buvo akivaizdu – pirmas veiksmas tapo lemiamu tolesniam šio spektaklio gyvastingumui.
Publika lygino, išgyveno reminiscencijas, prisiminimus, gal net skausmingą atsisveikinimą su nuo 2000 metų J.Miltinio teatro scenoje siautusia režisieriaus Rimo Tereso „Chanumos“ muzikine komedija.
Didžiausia atsakomybė ir profesinė dovana tapo šio teatro šviesiai žvaigždei, aktorei Ligitai Kondrotaitei padėjus tašką kadaise kurtos žavingos piršlienės Chanumos sceninėje biografijoje sukurti tokią žvitrią, gyvo, aštraus proto, žaižaruojančios iškalbos ir labai moterišką, sodrią pirmosios Tbilisio piršlienės konkurentę – Kabato.
Režisierius Chanumos vaidmenį patikėjo Astai Preidytei – aktorei išryškinusiai legendinės piršlienės magiškąsias galias, pasitikėjimą savo moteriška prigimtimi, išmintimi ir žavesiu, o jaunuosius įsimylėjėlius teko suvaidinti lietuviui džigitui Giedriui Arlauskui ir stiprių dramatiškų vaidmenų kūrėjai Jolitai Skukauskaitei. Mano akimis žiūrint tai ir yra pagrindinė šio spektaklio stiprybė ir atradimas. – skirtingų idėjinių priešybių suvienijimas ir atrasta galimybė maksimaliai išnaudoti didžiuosius J.Miltinio teatro trupės talentus. Meistriškai įkūnydami kūrybinę siekiamybę scenoje suvienyti tikras priešybes, du polius – šlovingą praeitį ir dabarties modernybę, vyrus – moteris, gruzinus – armėnus, „Chanumos“ kūrėjai atšviežino, praplėtė ir lietuviškam teatrui įprastines temas.
Prieš septynioliką metų kurtame panevėžiečių spektaklyje pagrindinius vaidmenis kūrė ir Albinas Keleris, Eleonora Koriznaitė. Naujoje sceninėje „Chanumos“ interpretacijoje aktorius Albinas Keleras kunigaikščio regalijas perdavė kviestiniam aktoriui iš Šiaulių Antanui Venckui.
Poetiškam, iš vyno garų tvaiko ir gruziniškos garbės ir nuolatinės gyvenimo šventės ceremonijų į realybę retokai grįžtančiam kunigaikščiui oponuoja Albino Kelerio virtuoziškai kuriamas beraščio armėno milijonieriaus personažas Mikičius. Tokio sukto, savimylos, totalaus garbėtroškos ir didybės manijos ištikto personažo žanrinė apibrėžtis yra tikra dovana aktorinio meno Meistrui, vienam iš didžiųjų Lietuvos teatro aktorių Albinui Kelerui. Pirmame veiksme pristatydamas esminius pasaulio bamba besijaučiančio Mikčiaus bruožus, aktorius miligramų tikslumu iki antrojo veiksmo finalo išpildo savo herojaus emocinį turinį, parodo jo žmogišką pilnatvės alkį ir socialinio kitoniškumo dramatizmą spalvingoje Tbilisio aplinkoje.
Gruzinai ir armėnai, rusai, žydai, net kartais paminimi lietuviai sugyvena, klęsti ir dalyvauja pašėlusiose meilės, vedybų, mylavimosi žaidynėse. Galima tai vadinti piršlybomis, ar poravimosi žaidimais, bet spektaklyje „Chanuma“ tam yra sukuriamos pačios palankiausios aplinkybės. Gruzinas scenografas ir kostiumų dailininkas Šota Bagališvilis panevėžiečių teatro scenoje atkūrė visas tautas ir aštriausius lyčių, tautų ir charakterių kampus nugludinančią Tbilisio miesto veido – namų fasadų poeziją.
Skirtingiausi langai, langiukai, durys, vartai, balkonai ir balkonėliai jų estetinė vienovė ir harmoninga dermė padeda aktoriams išnaudoti spektaklio erdvinį daugiaplaniškumą, padeda išlaikyti veiksmo ritmiką, įneša pačių netikėčiausių spalvų kuriant personažų charakteristikas. Puikaus dailininko dėka „Chanumos“ moterys nacionalinį gruzinų kostiumą dėvi kaip tikros karalienės, išdidžiai ir aistringai žengdamos scena, akimirksniu atradusios ir tiksliausią stotą, judesį, elgesio modelį kad ir nuskurdusioms, bet kunigaikštytėms, arba nekaltoms, apie meilę svaigstančioms merginoms bei miklioms piršlybų verslo profesionalėms.
Tokiose premjerose kaip panevėžiečių „Chanuma“ gera būti, prasminga išgyventi keletą teatro scenos grožiu ir emocine įtampa užpildytų intensyvių valandų. Čia juokiamasi ir pro ašaras, neįžeidžiant, bet sodriai, taikliai, iš esmės. Tokio teatro ilgimės išgyvendami ilgą lietuvišką žiemą ir nuoširdžiai džiaugiamės atradę jį pavasarėjančiame Panevėžyje. Tegyvuoja „Chanuma“!
Komediją „Chanuma“ Juozo Miltinio dramos teatre galite pamatyti kovo 12 ir 24 dienomis, 18 valandą.
Parengė – Ingrida Ragelskienė
