Vienaveiksmių baletų „Pragiedrėjusi naktis“ ir „Šventasis pavasaris“ diptikas turėjo tapti dviejų kartų susitikimu, simbolizuojančiu senojo periodo baigtį ir naujojo pradžią. „Tuo laikotarpiu, kai jis buvo planuojamas, jau buvau apsisprendęs, kad paliksiu LNOBT baleto meno vadovo postą. Ketinau perduoti estafetę M.Rimeikiui. Šiam įvykiui dedikuota baletų diptiko premjera buvo numatyta šių metų kovą, bet ją teko nukelti dėl pandemijos. Visgi dabar ji pasieks žiūrovus“, – džiaugiasi K.Pastoras.
„Pragiedrėjusios nakties“ istorijos vykdavo visais laikais
1899 m. sukurta Arnoldo Schoenbergo „Pragiedrėjusi naktis“ atspindi bendrą to laikmečio atmosferą, kuomet dailininkai, rašytojai, kompozitoriai ėmė nusigręžti nuo romantizmo ir žvelgė link natūralizmo, atvirai kalbėdami apie seksualumą, santykius, žmogaus priklausymą gamtos pasauliui.
„Dirbti su muzikos šedevrais – visada kiek nejauku ir sudėtinga. Tačiau mes, choreografai, būtent tai ir darome: mes nuolat priimame iššūkius ir „kalbamės“ su ryškiausiais kūriniais, kurie daugeliu atvejų net nebuvo specialiai sukurti šokio scenai. Tokio pobūdžio muzika man visada labai patiko. Beje, įdomus sutapimas: jaunystėje, kai vos antrus metus šokau kaip profesionalus baleto solistas, man teko dalyvauti balete „Pragiedrėjusi naktis“, kurį Lenkijoje pastatė vengrų choreografas. Jau tada įsimylėjau šį opusą ir pirmą kartą pagalvojau, kad vieną dieną norėčiau sukurti savąją baleto versiją“, – pasakoja K.Pastoras.
Anot jo, kurti choreografiją „Pragiedrėjusiai nakčiai“ nėra sudėtinga – šioje medžiagoje viskas labai aišku. „Moteris prisipažįsta Meilužiui, kad laukiasi kito vyro (savo sutuoktinio) kūdikio, o Meilužis kilniaširdiškai priima dar negimusį vaiką lyg savą. Tokie dalykai vykdavo visais laikais. Mano požiūriu, pabaigoje įvykstantis atleidimo momentas yra esminė šio pasakojimo detalė. Kurdamas veiksmą scenoje, niekaip nesiekiu iliustruoti teksto. Vadovaujuosi neoklasikiniu požiūriu į choreografiją ir labai norėčiau, kad žiūrovai susikurtų savąją istorijos versiją. Tai nėra pasakojimas, kurį kiekvienas iš mūsų supras vienodai“, – įspėja choreografas.
„Šventasis pavasaris“ prasidėjo nuo ilgo žiūrėjimo į lubas
LNOBT baleto meno vadovas M.Rimeikis neslepia, kad „Šventojo pavasario“ pasirinkimą šiek tiek nulėmė ir pirmasis pandemijos pavasaris. „Bet mintys apie šį kūrinį kaupėsi beveik du dešimtmečius – nuo tada, kai pirmą kartą šokau „Šventojo pavasario“ spektaklyje mūsų teatre. Aišku, tada dar negalvojau, kad kada nors pats statysiu šį baletą, bet man kilo vaizdiniai, nepanašūs į tai, ką šokau tuo metu. Energetika, kuri sklido iš Igorio Stravinskio muzikos, man labai patiko“, – pasakoja dabar nacionalinei šalies baleto trupei vadovaujantis buvęs šokėjas.
M.Rimeikis atvirauja, kad jo pasiruošimas būsimam spektakliui prasideda nuo ilgo žiūrėjimo į lubas: „Man tai patinka, aš klausau muzikos ir ilgai apie tai galvoju. Nemąstau choreografinėmis kombinacijomis, tiesiog brandinu temą savyje. Repeticijose dirbu atmetimo principu – ieškau, keičiu, nuimu, bandau rasti kitą formą, kol pamatau, kad visi judame teisinga kryptimi.
Tai būna malonūs momentai. Repeticijų periodas pats maloniausias, kai salėje tavęs dar neslegia didžiulė atsakomybė ir tu leidi sau užsiimti tikrąja kūryba. Tai neatsitinka nuo pat pirmųjų repeticijų, nes turi nuo savęs nemažai „blokų“ nuimti, kol įsivažiuoji ir nebestabdai savęs racionaliomis mintimis, patirtimis, išmoktais ir atrastais dalykais“, – pasakoja „Šventojo pavasario“ choreografas.
Kokios temos jį jaudino, gilinantis į šį kūrinį? „Šiuolaikiniam žmogui aukojimo tema nėra tokia tolima, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Vidinės kovõs ir aukojimosi procesų pilnas šių dienų žmogaus pasaulis. Manau, kad kiekvienas iš mūsų savyje turime ne vieną pradą ir ne vieną teisybę. Kiekviename iš mūsų yra tiek aukos, tiek aukotojo.
Todėl man „Šventasis pavasaris“ kalba apie žmogaus dualumą, santykį su savo vidiniais kontrastais ir verčia svarstyti, kaip skambėtų pokalbis tarp šių susiskaldžiusių individo dalių. Tiek pagrindinis spektaklio herojus, tiek kiti veikėjai pokalbiais su savimi bando pažinti savo netobulumą ir jo atspindžių ieško kituose“, – atskleidžia M.Rimeikis.
Baletai „Pragiedrėjusi naktis“ ir „Šventasis pavasaris“ LNOBT scenoje – jau spalio 29, 30 ir lapkričio 4, 5, 6 dienomis. Tai pirmoji LNOBT baleto trupės premjera šiame teatro sezone.