Tiesa, yra dar vienas menas, kurio sėkmė artimai susijusi su gebėjimu nustebinti. Tai – fotografija, kurios kūrinius paprastai įvertiname per pirmą įspūdžio sekundę. O dabar įsivaizduokite, ką gautume sujungę tai su cirku.
Betgi nereikia nė įsivaizduoti – kaip nuotraukose išlieka šiuolaikinio cirko spektaklių idėjos ir išskirtinai paveikūs atlikėjų triukai, galima pamatyti Donato Ališausko, ilgamečio „Cirkuliacijos“ fotografo darytose nuotraukose. Cirko ir šokio spektakliuose natūraliai specializavęsis kūrėjas ne tik dokumentuoja spektaklius. Jo kūryba – tai individuali scenos kūrinių interpretacija, asmeninio žvilgsnio perkėlimas į sustabdytos akimirkos meną.
Baigęs vaidybos studijas, šiandien Donatas kur kas dažniau fotografuoja ne teatro, bet judesio – šokio, cirko – kūrybą. Iš pradžių tikinęs, kad tai susiklostė natūraliai, galiausiai jis išsidavė, kad judesio menui būdinga turėti formą ir neišskysti taip, kaip tai neretai nutinka jo matomame teatre.
– Kaip pradėjai fotografuoti spektaklius? Gal pameni, kuris buvo pirmasis?
– Trečius metus studijuodamas vaidybą Vytauto Didžiojo universitete pasirinkau gretutines Medijų meno studijas. Nors nebuvo lengva, galiausiai iš Menų fakulteto pavyko pasiskolinti fotoaparatą.
Tuo metu mano kurso draugė Milda Jonaitytė papasakojo apie Kaune veikusio „Teatrono“ spektaklius, kuriuose pati ir vaidino. Pasakiau, kad norėčiau juos pafotografuoti ir ji suvedė mane su trupės režisieriumi Gildu Aleksa. Jei teisingai pamenu, pirmiausia fotografavau ne spektaklį; tai buvo „BASI“ koncertas tuomet veikusioje „Šelterio“ erdvėje.
– Esi baigęs vaidybą, tačiau dažniau fotografuoji šokį ir cirką.
– Tai susiklostė natūraliai. Niekada neieškau užsakovų – žmonės pamato mano nuotraukas, pakviečia fotografuoti ir jei jiems patinka, kviečia toliau. Taip nutiko, kad „Cirkuliacijos“ ir „Naujojo Baltijos šokio“ organizatoriai tapo nuolatiniais mano užsakovais: pastarąjį fotografuoju antrus metus iš eilės, o „Cirkuliaciją“ jau kelerius metus.
– Koks tavo santykis su „Cirkuliacija“, kurią daugiausiai matai per objektyvą?
– Man šis festivalis yra vienas laukiamiausių metų renginių. Ir nors pastaraisiais metais spektakliai vizualiai atrodo kiek paprasčiau, aš labai myliu „Cirkuliaciją“ ir džiaugiuosi matydamas, kad organizatoriai manimi pasitiki. Tik gaila, kad šįmet dalis programos perkelta į Vilnių – visada mėgdavau savaitei išvykti į Kauną, gyventi kitu ritmu ir būti festivalio veiksmo dalimi. Man patinka jo koncepcija, visuomet susidomėjęs laukiu spektaklių, nes jie kasmet būna labai skirtingi.
Dabar kalbėdamas susimąsčiau, kad cirko ir šokio fotografija dažniau užsiimu ne tik dėl užsakovų interesų... Fotografuodamas neketinu deklaruoti savo požiūrio į vienas ar kitas meno šakas, tačiau asmeniškai manau, kad Lietuvos teatro vitrina yra labai „skysta“, o judesys turi formą.
– Ką reiškia „skysta“ forma?
– Šiuolaikinis Lietuvos teatras ir apskritai scenos menas, mano akimis, yra per saugus. Kūrėjai pamiršta, kad viena iš meno funkcijų yra šviesti bei narplioti nepatogias temas. Režisieriai vengia rimtesnių tekstų kupiūrų ir stato be proto ilgus spektaklius, tarsi rodydami ne spektaklį, o savo gebėjimus. Tai apsunkina situaciją žiūrovui, norinčiam išgirsti sukrečiančią, pamokančią, apie visuomenės problemas mąstyti skatinančią žinią. Liūdna girdėti, kai žiūrovai scenos meną prisimena kaip trumpalaikę pramogą, apie kurią pasako viso labo „buvau teatre“. O judesio kūryba bent jau turi formą, kurią galima fiksuoti ir sukomponuoti gražioje nuotraukoje.
Šiuolaikiniame Lietuvos teatre pasigendu turtingesnės vizualinių priemonių sampratos nei video projekcijos, kurios, regis, naudojamos iš reikalo. Tai matyti ir spektaklių nuotraukose – daugybė kūrinių jose atrodo panašiai, vaizduose stinga gyvybės. Tiesa, skirtumai matyti užsienyje apsilankiusių kūrėjų spektakliuose, kuriuose stengiamasi įtraukti naujų vėjų ir disciplinų jungtį. Tokie spektakliai nuotraukose atrodo ryškūs, vizualiai stiprūs, kitoniški; čia daug kūniškumo. Vilties matau ir tarptautiniuose festivaliuose – štai šiuolaikinis cirkas neretai teigiamai nustebina.
– Ar ilgainiui pradėjai vertinti spektaklių kokybę pagal jų „fotogeniškumą“?
– Jei kalbame apie spektaklius, kuriuose dirbu, man juos vertinti apskritai sunku, nes fotografuodamas daug ko nepamatau – juk tenka keisti objektyvus, koreguoti nustatymus. Tačiau puikiai suprantu, kad nuotraukos yra antraeilis dalykas. Jų kokybė nebūtinai atitinka spektaklio kokybę.
– Fotografavimą laikai spektaklių archyvavimu ar savarankiška kūryba?
– Man fotografija visada yra kūryba. Kartais pajuokauju, kad fotografuodamas žaidžiu kompiuterinį žaidimą Counter-Strike – „šaudau“, gaudau akimirkas, liepiu atlikėjams sustoti. Turbūt tai viena iš priežasčių, kodėl man įdomesnis judesys – jį smagiau „šaudyti“.
Žinoma, fotografo kūryba priklausoma nuo spektaklio. Jei jis neišskirtinis, pastatytas su nedideliu biudžetu, tai matyti ir nuotraukose. Jei nėra į priekį varančios siužeto linijos ir tiksliai atidirbtų elementų, nuotraukų albume taip pat sunku sukurti įdomų pasakojimą.
O štai spektakliai, į kuriuos investuojama daugiau laiko ir pinigų, kur pakankamai dėmesio skirta atlikimo technikai, kostiumams, šviesoms, nuotraukose atrodo įspūdingiau. Paprastai fotografuodamas būtent tokius spektaklius gaunu labiausiai mane tenkinantį savo darbo rezultatą. O tai nutinka retai, nes esu perfekcionistas.
– Ką dažniausiai tenka redaguoti nuotraukose?
– Net nežinau, kaip atsakyti... Fotografuojant reikia įdėti daug pastangų, kad sulauktum kadro tinkamoje šviesoje, nes ji yra vienas svarbiausių indikatorių.
– To neišsprendžia objektyvai?
– Kai ką išsprendžia – kuo šviesesnis objektyvas, tuo lengviau prietemoje „pagauti“ objektus. Tačiau tinkama šviesa scenoje garantuoja kokybišką kadrą. Jei veiksmas vyksta prietemoje, sunku fokusuoti vaizdą. O geras veido ir judesio apšvietimas padeda sustabdyti akimirką ir ją gražiai perteikti.
– Kaip, tavo nuomone, spektakliai išlieka nuotraukose? Juk, pavyzdžiui, festivaliuose rodomų spektaklių dauguma žmonių nepamato ir tai jiems yra vienintelė galimybė su jais susidurti.
– Tiesą sakant, geriau įsivaizduoju poveikį spektaklį mačiusiam žmogui. Viliuosi, kad tokiems žiūrint nuotraukas grįžta prisiminimai apie kūrinį. Taip pat padedu žiūrovams pamatyti detales, nes priartinu veidus ir fiksuoju mikro momentus. O tiems, kurie spektaklio nėra matę, tikiuosi, kad bus tiesiog malonu žiūrėti geras nuotraukas.
– Ar egzistuoja metodai, kaip pagauti judesio piką (tai ypač aktualu cirke)? Juk į spektaklius eini nežinodamas, kurios akimirkos bus įspūdingiausios.
– Į priekį mane veda noras padaryti kuo geresnes nuotraukas. Tad nesivadovauju jokiomis technikomis ar taisyklėmis, pakanka teisingai nustatyti fotoaparatą. Be abejo, užtrukau, kol išmokau tai daryti. Su šia praktika pakito ir darbo įpročiai: pavyzdžiui, pastaruoju metu stengiuosi daryti kuo mažiau kadrų. Dažniau koncentruojuosi į tikslingą fotografavimą: bandau pajusti, kada laikas „šauti“. Aišku, remiantis elementaria logika galima nuspėti, kas bus – juk dauguma nujaučiame, kada artėja kulminacija. Bet apskritai geras kadras visuomet yra atsitiktinumas.
– Tuomet atsitiktinai paspėliokime... Kurio šių metų „Cirkuliacijos“ spektaklio fotografavimo lauki labiausiai?
– Gražių kadrų tikiuosi iš Senegalo trupės „Sencirk“ spektaklio „Ancrage“. Tačiau tegul ruošiasi visi – esu tikras, kad pavyks padaryti gerų kiekvieno spektaklio nuotraukų, nes labai džiaugiuosi, kai mano darbą įvertina ne tik organizatoriai, bet ir pačios trupės, vėliau būtent mano nuotraukas naudodamos spektaklio sklaidoje.
O kadangi visi šiemetiniai „Cirkuliacijos“ svečiai yra ne iš Europos valstybių, neabejoju, kad naujus vėjus pavyks pajusti ir nuotraukose.
