„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

„Cirkuliacijos“ dienoraštis: žmogiški ir truputį dieviški cirko tikslai

Keturis pastaruosius metus asociacijos „Teatronas“ organizuojamas tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ savaitei apsistodavo viename iš Kauno miegamųjų rajonų (Eiguliuose, Šilainiuose, Dainavoje) ir nuo ryto iki vakaro kviesdavo vietines bendruomenes užsiimti įvairiomis veiklomis (žaisti bingo, dresiruoti šunis, klausyti paskaitų, etc.), žiūrėti spektaklių ar tiesiog pabūti kartu. Šįmet festivalio programa koncentravosi Vilijampolėje esančiame „Volfo Bravore“, tačiau veiklos keltos ir į vietoves, gerokai nutolusias ne tik nuo Kauno centro, bet ir nuo paties miesto – Kaišiadoris, Smalininkus, Raseinius. Pandemijos sąlygos nepalankios bendruomenes buriančiam festivaliui, tad šįmet jis pasižymėjo tradiciškesniais festivalių interesais – marga geografija ir įvairiapusiška menine išraiška.
„Cirkuliacija“
„Cirkuliacija“ / Dainiaus Putino nuotr.

„Mosh Split“ (Sisus sirkus, Suomija)

Pirmasis „Volfo Bravore“ rodytos programos spektaklis turbūt geriausiai išpildė dažniausiai cirkui keliamus lūkesčius. Tai – spektaklis-vakarėlis, kuriame penkios artistės, regis, daro bet ką: siurbliu riša kasas, kolegių sėdmenimis atmušinėja didžiulį kamuolį, choreografines kompozicijas kuria tąsydamos kramtomą gumą… Tai gali skambėti tarsi kūrėjų išsilaisvinimas iš normų, į kurias cirko technikų besimokantys menininkai privalo save įsprausti. Tačiau atlikimas liudija, kad jos nuo pat pradžių jaučiasi visiškai laisvos, tad jokios transformacijos nereikalingos – 45 minutes žiūrovai gali tiesiog džiaugtis. Be jokios dramaturginės priežasties.

„Mosh Split“ neišvengiamai koduoja feministinę sampratą – tai spektaklis apie moteris, kurios sau leidžia būti visokiomis. Vadinasi, ne tik fiziškai stipriomis (spektakliui reikalingą konstrukciją trupėje stato moterys), drąsiomis, grubiomis, pamaivomis bet ir aistringomis, seksualiomis, jautriomis – vadinasi, stereotipinėmis. Taip „Mosh Split“ cirkas pretenduoja pažadinti itin platų žiūrovų emocijų spektrą: nuostabą, irzulį, džiaugsmą, baimę, palengvėjimą, nejaukumą (kartais net svetimą gėdą), užgniaužtą kvapą. Ir taip suprantame, kad jo tikslas – iššaukti momentinę publikos reakciją, paraginti žmones linksmintis ir paleisti laimingą minią į kasdienybę.

„Plast“ (ENT Company, Švedija)

Lygiai priešinga kryptimi žiūrovų mintis kreipė antrą vakarą scenoje pasirodžiusi „Plast“ kūrėjų trijulė. Aprašyme nurodę, kad spektaklis nagrinėja ekologijos problemas, kūrėjai tam atskleisti pasirinko dažniausiai temoje sutinkamas medžiagas – plastiką ir ledą. Tekste minima ir tai, kad kūrėjai nemoralizuoja, tačiau lėtai, asmeniškai ir poetiškai neria į objektų formuojamą pasaulį.

Plastiko paklodės čia kuria metaforas: jo pilną jūrą (gražią, bet dirbtinę), jo įtakos suvaržytą žmogų (įvyniojant atlikėją). Ledo gabalai iš metaforų teatro sugrąžina prie cirko šaknų: matant aukštyn virve sliuogiančią atlikėją, viršugalvyje laikančią užšalusio vandens kubą, širdyje neišvengiamai pinasi baimė ir palaikymas, pavojaus nuojauta ir džiaugsmas kaskart pavykus judesio metu nenumesti kubo žemėn.

Įdomu, kad tokiai temai pasirinkta akivaizdžiai meditatyvi forma – lėto tempo ir vos pastebimų kulminacijų spektaklis pradedamas monotoniška, ramia Love‘s Kjellssono gyvai atliekama muzika, kuri žiūrovus iš Vilijampolės rajono tuoj pat perkelia į neutralią aplinką. Tokią, kurioje nebėra nei remontuojamų žiedinių sankryžų, nei triukšmingų kamščių, nei spiginančio karščio, taip trukdžiusio susikaupti daugumoje renginių. Betgi kaip laiku ir vietoje šis karštis atliepė klimato kaitos klausimą!

„Plast“ tikslas – iš principo atmesti cirką kaip pramogą ir savo gebėjimais įvesti žiūrovus ne į cirke įprastesnę euforiją, bet į jausti laikinumą leidžiančią meditaciją.

„Mood“ (Džiugas Kunsmanas, Lietuva) ir „Therapy“ (Lizeth Wolk, Estija)

Lietuvio Džiugo Kunsmano (žemės akrobatika) ir estės Lizeth Wolk (oro akrobatika) darbai truko maždaug po pusvalandį ir tematiškai nuvedė priešingu keliu nei „Plast“ – ne tolyn į aplinką, bet gilyn į save. Tą patį vakarą rodyti spektakliai (eskizai?) kurti atskirai, o diptiku tapo organizatoriams pastebėjus, kad abiejų turinius vienija dėmesys depresyviai savijautai, jos poveikio analizė, kūrėjų bandymas išgirsti savo mintis, jas suvokti ir materializuoti.

Spektaklyje „Mood“ Dž.Kunsmanas aiškiai nurodo, kokiu keliu dera interpretuoti jo daugiaprasmišką judėjimą, jungiantį žemės akrobatiką ir šiuolaikinį šokį: tai spektaklis apie vidinį sąstingį, kurį junta atlikėjas, pasirinkęs pavojų nestingančią (traumos, skausmas, publikos atstūmumas, scenos baimė, etc.) cirko artisto profesiją. Pradžioje vaikščiojantį aplink sceną jį lydi balso įrašas, kuriame pats artistas svarsto atsidūręs ne toje scenos pusėje, kurioje turėtų būti, o tada prisimena krūvą pavojų, kurie gali nutikti patekus ten, kur nori. Nepaprastai įdomu, kad pats sprendimas žodžiais paaiškinti savijautą, kurią analizuoja atlikėjas, atrodo padiktuotas baimės, kad žiūrovai nesupras, apie ką visa tai. Tačiau juk nėra ko bijoti, nes cirke pakanka kūno laisvės ir sėkmingai suregztų judėjimo frazių – tai pagauna stebinčiojo emocijas ir leidžia jausti, negalvojant apie jausmų prigimtį. Tačiau „Mood“ kontekste suprasti kūrėją nesunku: kol gyvos baimės, sunku tikėtis laisvės.

Eskizas „Therapy“ tą patį vakarą pasirodė kur kas stipriau suveržtas, be to, pasiūlė abstraktesnę tematiką. Depresyvumas ir bandymas jį racionalizuoti išliko svarbiausia linija, tačiau čia akivaizdi

gili situacijos ir savijautų analizė, neapsiribojanti viena atlikėjos problema. Įdomu, kad „Therapy“ taip pat naudojamas pasakojimų įrašas, tačiau jis įgyja visai kitokį vaidmenį nei „Mood“ atveju. Depresiją patyrusių žmonių istorijos pramaišiui skamba lietuvių, estų, anglų, prancūzų kalbomis, taip įvesdamos žiūrovą į keistą būseną: dalį jų pavyksta suprasti, dalyje įmanoma pagauti tik tarptautinius žodžius, o kažko suprasti visiškai neįmanoma. Taip netikėtai sėkmingi įkūnytas savęs praradimo reiškinys: jauti, kalbi, klausai, tačiau kažkuriuo momentu prarandi bet kokį ryšį su savo emocijomis, nes tiesiog nebegali sau suprantama kalba įvardinti, kas tau darosi. Bent jau tokį jausmą teko patirti žiūrint į tarp asmenybių, išraiškų ir judėjimo erdvės (žemė – oras) laviravusią L.Wolk.

„InTarsi“ (Circo „eia“, Ispanija)

Prieš rašydama tekstą ketinau poveikio prasme tradiciškiausiu 2021-ųjų „Cikruliacijos“ spektakliu tituluoti „Mosh Split“, tačiau rašant pojūčiai nusvėrė svarstykles „InTarsi“ pusėn. Keturių vyrų kompanijos atliekamas spektaklis sudėliotas etiudų principu, taigi taip, kad kiekvienas artistas turėtų savo solo pasirodymą, po jo pailsėtų scenoje veikiant kolegoms, kad dinamiškai keistųsi skirtingas disciplinas integruojančios scenos ir kad kiekviena jų kelis kartus augtų iki triuko, už kurį prašoma publikos ovacijų. O jų artistai verti – spektaklyje gausu pavojų nuojautos, ypatingų akrobatinių gebėjimų demonstracijos, neįtikėtino greičio, etc.

Nepaprastai žavi „InTarsi“ tematika – tai keturių vyrų pokalbiai, svyruojantys tarp atskyrimo, patyčių, konkurencijos ir draugystės, besąlygiškos pagalbos, pagarbos. Per vieną valandą spektaklio variklis beveik nesustoja, nes situacijos ir santykiai nepaliauja keistis. „InTarsi“ vysto bene geriausią įmanomą įsivaizduoti draugų santykių modelį – daug veiksmo, daug laisvės, daug grėsmių ir jas nusveriančio poreikio išlaikyti ryšį. Tokia įtampos ir atsipalaidavimo kaita – klasikinis šiuolaikinio cirko tikslas. Todėl spektaklis kelia daug džiaugsmingų emocijų ir drauge nepalieka didesnio ilgalaikio įspūdžio: daug ką jau žinome, matėme, jautėme, bet ačiū už valandą malonumo!

Tad nors šįmet „Cirkuliacijos“ spektakliuose matėme palyginti siaurą disciplinų ir erdvių spektrą, festivalis tam tikra prasme išlaikė idėjinį pagrindą: anksčiau kvietęs žmones pasimatyti, bendrauti ir kalbėtis, šįkart pakvietė išgirsti cirko kūrėjus ir pamatyti, kiek skirtingų vertybių, interesų, poreikių egzistuoja tokiame, regis, išskirtinai pramoginiame mene kaip šiuolaikinis cirkas.

Ir drauge priminė, kad nors cirkas gali būti visoks, niekas jame nesuteikia pilnesnio džiaugsmo nei bet kuris artisto skrydis virš scenos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“