„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

D.Meškauskas: situacija dėl premijos atėmimo rodo nebrandumą ir nemokėjimą elgtis su laisve

Tokios situacijos, kai menininkui rengiamasi teikti Nacionalinę kultūros ir meno premiją, bet atsiranda siekiančių ją atimti, rodo mūsų visuomenės nebrandumą, nemokėjimą elgtis su laisve ir demokratija. Taip LRT KLASIKAI sako aktorius Darius Meškauskas. Anot jo, Lietuva dar išgyvena paauglystės etapą: „Mozė net 40 metų vedžiojo žydus po dykumą prieš atvesdamas į Pažadėtąją žemę. Matyt, ne veltui.“
Darius Meškauskas
Darius Meškauskas / Josvydo Elinsko / 15min nuotr.

– Apie apdovanojimus esate sakęs taip – apdovanojimas yra tam tikro etapo pabaiga, o ne pradžia. Koks etapas baigiasi dabar, kai esate Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas?

– Taip, apdovanojimas tarsi apibendrina ir įvertina tavo darbą, o kas bus toliau – tarsi niekas nežino. Nemanau, kad premija kažką keičia, ypač kalbant apie santykius tarp žmonių. Bent jau norėčiau, kad ji nekeistų nieko. Tikrai nenorėčiau, kad po to, kai gausiu premiją, kas nors man bijotų pasiūlyti vaidmens – neva premijos laureatas nesutiks.

Manau, premija įpareigoja būti prieinamu, reikalingu, paprastesniu. Taip, kaip ir valstybiniai teatrai – jie valstybiniai, todėl ten turėtų būti pigiausi bilietai, lengvatos pensininkams ir pan. Taigi, ir kai gauni nacionalinį įvertinimą, turi tapti labiau socialiai orientuotas.

– Dabar toks esate?

– Toks anksčiau išties nebuvau, galvodavau apie kūrybą, save. Premija tam tikra prasme įpareigoja.

– Nacionalinė premija jums skiriama už „už improvizacijos ir psichologinio tikslumo dermę“. Sakėte, kad ji gana tiksli, bet teatralams gali pasirodyti juokinga. Kodėl?

– Nes formuluotėje slypi prieštaravimas, paradoksas. Tačiau teatras pilnas paradoksų. Visgi, žmonėms ne iš teatro gali pasirodyti, kad pirma formuluotės dalis „improvizacija“ paneigia antrąją – „psichologinis tikslumas“.

Tačiau tai teisingas paradoksas, nes jokia improvizacija neįmanoma be griežtų žaidimo taisyklių. Jei nesi psichologiškai tiksliai pagavęs žmogaus, kurį vaidini, mąstymo ir charakterio, nebūsi pakankamai laisvas, kad galėtum improvizuoti. Taisyklės duoda laisvę. Juk upė negali tekėti be krantų. Krantai reikalingi tam, kad susidarytų srovė. Šiuo atveju, krantai yra taisyklės, o tekėjimas – improvizacija.

– Sakote, kad nenorėtumėte, kad po premijos įteikimo kūrėjai jums dvejotų siūlyti vaidmenis. O ar yra vaidmuo, kurio atsisakytumėte?

– Nesu atsisakęs vaidmens, nebent dėl laiko stokos. Tačiau esu išmokytas – nespjauk į šulinį. Vieną kartą atsisakysi, vėliau ir nebesiūlys. Aktoriaus profesija labai priklausoma nuo kitų – tu nesirenki vaidmenų, juos tau duoda. Todėl niekada nesu nutraukęs jokio darbo.

Nesu atsisakęs vaidmens, nebent dėl laiko stokos. Tačiau esu išmokytas – nespjauk į šulinį. Vieną kartą atsisakysi, vėliau ir nebesiūlys. Aktoriaus profesija labai priklausoma nuo kitų – tu nesirenki vaidmenų, juos tau duoda. Todėl niekada nesu nutraukęs jokio darbo.

– Pakalbėkime apie premijas ir jau pasikartojančią tendenciją kėsintis jas atimti. Visi žino šių metų istoriją dėl Mariaus Ivaškevičiaus, praėjusiais metais panašiai buvo dėl Gintauto Trimako. Kaip tai vertinate – premijos įteikimą ir norą ją atimti?

– Tai rodo tik mūsų visuomenės nebrandumą. Mes, kaip valstybė, išgyvename paauglystės etapą. Mozė net 40 metų vedžiojo žydus po dykumą prieš atvesdamas į Pažadėtąją žemę. Matyt, ne veltui. Turbūt turi pasikeisti kelios kartos, kad išstumtume iš sąmonės vergus. Tokios situacijos rodo, kad nemokame elgtis su laisve ir demokratija.

– Viename interviu kritikuojate lietuvišką mentalitetą ir sakote, kad mums trūksta kritinio mąstymo. Ar tokios situacijos dėl Nacionalinės premijos tai įrodo?

– Taip, trūksta kritinio mąstymo, mes visi tiesiog skubame. Kai pritrūksta argumentų, žmonės įtiki. Jie labiau vadovaujasi tikėjimu, ne mąstymu. Tai ir atsakymas. Ginčytis, svarstyti, pateikinėti argumentus – sudėtinga. Įtikėję žmonės nesivadovauja argumentais, o tai ir yra nebrandumo požymis.

– Ką tai sako apie kultūrą? Kitame interviu sakėte, kad jei žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia, tai kultūra turėtų būti penktoji.

– Galbūt ne valdžia. Kultūra yra terpė, kaip, pavyzdžiui, laikas. Viskas egzistuoja laike, bet negali jo pačiupinėti. Taip ir su kultūra – ji yra tai, kas suklijuoja, riša reiškiniu. Tai laki ir sunkiai apčiuopiama terpė, ji būtina, kad egzistuotų valstybė ir tauta. Kai išvykstame, emigruojame, kas mums kelia nostalgiją? Juk visur galima miegoti, valgyti, mylėti, kaip ir tėvynėje. Tačiau nėra vienintelio dalyko, kurio ilgimės – kultūrinės terpės.

Plačiau klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs