Diskusijos apie tai, kad dokumentiniuose spektakliuose vertėtų tikrųjų asmenų vaidmenis patikėti profesionaliems aktoriams, virė jau ilgai. Ir štai, Jonas Tertelis, „Žaliosios pievelės“ – Visagino pasakojimų režisierius, statydamas spektaklį apie Šalčininkus „Nežinoma žemė. Šalčia“ ėmėsi tokio bandymo. Naujajame spektaklyje – pilna profesionalų. Visi gerai žino savo darbą. Ir atlieka jį kone ant podiumo – mat taip išdėstytos žiūrovų eilės ir tokia pastatyta scena (dailininkė – Paulė Bocullaitė).
Taigi, vietoje drabužių šie aktoriai demonstruoja Šalčininkų gyventojus. Užsimeta ant pečių jų sielas ir bėga pasirodyt žiūrovams. Kaip jie mąsto, ką galvoja, kokiu akcentu kalba... O kalba jie daug, su visais bereikalingais priežodžiais, atsikartojimais (dramaturgai – Andrius Jevsejevas, Eglė Vitkutė). Galbūt taip bandoma pademonstruoti mąstantįjį? Tinkamų žodžių savo nuomonei išreikšti ieškotoją? Bet iš tiesų tai tėra mėgdžiojimas, niekuo neprimenantis autentikos. Tai tėra juodas, nenuveiktas darbas, atakuojantis žiūrovo ausis.
Iš tiesų, stebint šį spektaklį reikia labai daug dirbti. Kadangi skirtingi jo elementai niekaip nesusieina į visumą. Tiesiai į pasąmonę čia niekas nenugarmės. Belieka žiūrėti, klausyti, mąstyti, dėlioti, suvedinėti galus. O pasiryžti tokiam intensyviam darbui tegali paskatinti itin rimta medžiaga, kurioje slėptųsi bent kažkokia protui ar sielai praversianti paslaptis.
Ar tai galėtų būti prafiltruotas Šalčininkų miestelio pažinimas? Jo gyventojų pasvarstymai apie savo profesijas ar jų (gyventojų) aplinkos kitimą? Kaži... Ypač tokiomis sąlygomis, kai Lietuvą iš arčiau, per išties nežinomus miestelius, mums padeda pažinti Mindaugo Nastaravičiaus ir Irmanto Gelūno projektas „100 Lietuvų“, kuriame kalba tą akimirką mąstantys, prisiminimais besidalijantys žmonės ir – kas turėtų būti nemažiau svarbu, o čia visai pamirštama – atsiveria tų apylinkių vaizdai.
Tiek kalbant apie „Žalią pievelę“, tiek apie šį Jono Tertelio dokumentikos bandymą, matyti, kad visgi svarbiausia jam ne miestas, o žmonės. Spektakliai ir susideda iš jų svajonių, nuoskaudų, svarstymų. Miestas čia atlieka antraeilį vaidmenį, jis yra pretekstas jo gyventojų portretams atsidurti scenoje. O kad iš tiesų režisierius tam yra gabus, galime įsitikinti Klaipėdos jaunimo teatre jo pastatytu spektakliu „R.E.M.“ Čia į pirmą planą, jau be jokių priedangų ir papildomų trukdžių yra iškeliamas žmogus. Tai patys aktoriai atskleidžia savo istorijas. O iš tiesų – būsenas, kuriomis persmelkti ne žodžiai, vis atkartojami sakiniai, o pats pastatymas, veikiantis pagal tų būsenų diktuojamas taisykles.
„Nežinomoje žemėje...“ buvo matyti bandymas surasti savitą žiūros tašką. Tai – šalia Šalčininkų gyventojų vaizduojami ir patys spektaklio kūrėjai – gyventojų klausytojai, klausiantieji. Štai čia ir išsiduodama. Aiškaus tikslo nebuvo. Panašu, kad tikėtasi, jog viskas įvyks kažkaip savaime, praleidžiant Šalčininkuose kažkiek laiko. Bet jie čia svetimi. Tokie svetimi, kad, nepaisant kartu praleisto laiko gausos, atstumas nė neturi galimybės sumažėti. Apie, tarkime, tokį pažinimui padedantį dalyką kaip meilė nė kalbos negali būti.
Taigi, pradėta ne nuo to galo: pirmiausia reikėtų tikrosios traukos, o jau po, išsirinkus tau tinkamą objektą, vaisių duotų ir kiekvienas bandymas priartėti.
