„Kažkoks savotiškas adrenalinas, kažkokia euforinė būsena. Staiga pajunti, kad žiūrovų energija tampa materiali. Tu pajunti ją, gali į ją atsispirti, ji tave kelia ir veža toliau. Žiūrovas tave veža, tu pajunti, kad tau reikia atiduoti mažiau energijos, nes jie patys viską pradeda daryti. Tai bendravimo aktas, toks bendravimas ir motyvuoja, norisi tai pajusti vėl ir vėl. Čia kaip narkotikas“, – sako D.Meškauskas, šį rudenį pasitikęs gražų gyvenimo jubiliejų.
– Kaip jaučiatės sulaukęs 50 metų?
– Norėtųsi, kad patirtis būtų kartu su jaunystės sveikata, – štai tokia dilema. Galbūt čia jau Fausto dilema. Artėja savotiškas savęs suvokimo momentas, kažkoks nusiraminimas, ego prigesinimas, lieka mažiau tuštybės, mažiau noro kažkam kažką įrodyti, su kažkuo konkuruoti, kažką pasiekti. Tokie dalykai kelia įtampą ir trukdo siekti, o kai esi laisvas nuo savotiškos karo būsenos, tada laisvesnė ir lengvesnė kūryba. Taigi matau daugiau privalumų negu trūkumų.
Staiga pajunti, kad žiūrovų energija tampa materiali. Tu pajunti ją, gali į ją atsispirti, ji tave kelia ir veža toliau. Žiūrovas tave veža, tu pajunti, kad tau reikia atiduoti mažiau energijos, nes jie patys viską pradeda daryti. Tai bendravimo aktas, toks bendravimas ir motyvuoja, norisi tai pajusti vėl ir vėl. Čia kaip narkotikas.
Pati aktorystė man yra šventa, ji suteikia netikėtumo momentą, nes, kai pavyksta paskraidyti, nustebini pats save. Tos akimirkos gaudymas ir teikia patį didžiausią adrenaliną bei motyvaciją. Tarkim, pradėti vaidinti dažnai nebelabai norisi: ir vėl kamuotis dvi su puse valandos, tiek prakaito, tiek nervinių ląstelių reikia sudeginti. Bet kai pradedi, įtraukia situacija, veiksmas, partneriai, tada patiri atradimo džiaugsmą. Tai ir yra svarbiausia – aktoriui reikia išlaikyti motyvaciją. Bet turbūt visiems taip pat – jei motyvacija dingsta, iš karto tampi nebeįdomus kitiems.
– Kas Jus motyvuoja dirbti spektaklyje, kurį vaidinate daug kartų? Juk tie patys žodžiai, partneriai, pjesė, gal ir ta pati scena.
– Žiūrovas, jo laukimas. Ypač jei tarp žiūrovų sėdi kažkas pažįstamas. Tada nesinori pasišiukšlinti. Bet tai irgi egocentrizmas. Be to, dar – energetiniai mainai, kai pajunti, kad savo veiksmais, savo energija sugebi išprovokuoti žiūrovų vaizduotę, kad jie pradeda kurti drauge.
– Kaip tai pajuntate?
– Aktoriai turi tokį posakį „eteris pradėjo jaustis“ ar „musės praskrido“ ir t. t. Sutirštėja oras. Kažkoks savotiškas adrenalinas, kažkokia euforinė būsena. Staiga pajunti, kad žiūrovų energija tampa materiali. Tu pajunti ją, gali į ją atsispirti, ji tave kelia ir veža toliau. Žiūrovas tave veža, tu pajunti, kad tau reikia atiduoti mažiau energijos, nes jie patys viską pradeda daryti. Tai bendravimo aktas, toks bendravimas ir motyvuoja, norisi tai pajusti vėl ir vėl. Čia kaip narkotikas.
– Oskaro Koršunovo spektakliai „Dugne“, „Žuvėdra“, „Hamletas“ – labai arti žiūrovo. Režisierius tarsi eksponuoja savotišką laboratoriją, kai dirbama ne tik su aktoriais, bet ir su žiūrovais. Ar toks teatras Jums artimas? Ką jis duoda?
– Tai duoda negailestingumą sau. Esi visiškai nuogas, labai matomas, ir tai priverčia ieškoti didesnio tikrumo, tikėjimo aplinkybėmis, situacija. Nuo tavęs – ir kaip nuo žmogaus, ir kaip nuo aktoriaus – „nuvalo“ kažkokius įsivaizdavimus. Kol to nepajunti, galvoji, kad vaidini visai nieko, gerai, o kai patiri, supranti, kad anksčiau tebuvo imitacija. Tą laboratorija ir duoda.
Mes stengiamės pabėgti nuo imitacijos, norime būti maksimaliai tikri, paveikūs, nes to, kas vyksta scenoje, tikslas ir yra būti suprastam bei paveikiam. Galbūt tai, ką mes darome, yra savotiška iliuzija, gal yra dar kitoks būdas ir dar kitoks teatras. Bet viena aišku – tai yra paveiku. Bet teatras gali būti įvairus ir skirtingas – neneigiu jokio teatro. Tik svarbu, kad jis būtų paveikus.
– Jums tenka vaidinti įvairiuose teatruose: Klaipėdoje, Vilniuje, Kauno muzikiniame teatre. Įvairūs spektakliai, režisieriai, skirtingos mokyklos. Ar ta patirtis Jus veikia, koreguoja bendravimą scenoje?
Esi visiškai nuogas, labai matomas, ir tai priverčia ieškoti didesnio tikrumo, tikėjimo aplinkybėmis, situacija. Nuo tavęs – ir kaip nuo žmogaus, ir kaip nuo aktoriaus – „nuvalo“ kažkokius įsivaizdavimus.
– Žinoma, koreguoja. Mes mokomės vieni iš kitų: ir režisierius mokosi iš manęs, ir aš iš jo, ir kolegos mokosi. Viskas labai susiję. Netgi naujas vaidmuo koreguoja prieš tai buvusius. Kai supranti kažką naujo, nejučia pradedi kitaip suprasti ir prieš tai buvusį vaidmenį. Tai labai gyvas ir žavus procesas.
Buvo labai įdomu su „Hamletu“ Brazilijoje. Prasidėjo Ukrainos įvykiai, Maidanas, iškilo tokia demagogiška Viktoro Janukovyčiaus figūra. Tada mes prieš pat spektaklį pakoregavome Klaudijų – jis tapo tiesmukesnis, atvirai meluojantis, mažiau liberalus. Tik niekam nieko repetuoti daugiau nereikėjo: jis pradėjo kitaip elgtis, ir visi kiti pradėjo elgtis kitaip. Kaip akmenukas, įmestas į vandenį, kitoks Klaudijus sukėlė bangas ir visi subangavo, sureagavo automatiškai, be jokių išankstinių susitarimų. Tai esamojo laiko jėga. Kine tave nufilmavo, ir viskas. Kažkuri garsi rusų aktorė pasakė, kad kinas – spjūvis į amžinybę. Vieną kartą spjovei ir jau nenusivalysi visą gyvenimą. O teatre gali pasitaisyti.
– Hamletą vaidinate nuo 2008 m. Kaip laikas jį keičia?
– Spektaklis išlengvėjo, tapo skaidresnis, paprastesnis. Per pirmus spektaklius atiduodavau labai daug jėgos, o gastroliuodami Prancūzijoje iš eilės vaidinome gal 15 spektaklių, ir tada atėjo suvokimas, kad stengtis turi partneriai – ne Hamletas. Hamletas yra jų veidrodis. Jis turi tik reaguoti į jų nesąmones, marazmus, o jam svarbiausia matyti. Tai ir pasikeitė. Bet spektaklis nuo to tapo stipresnis, paveikesnis, aiškesnis, tikslesnis. Iš pradžių aš niekaip negalėjau nugalėti savo ego, man norėjosi trenkti, stipriai suvaidinti. O kai to nesinori, išeina stipriai, tik pastangų nereikia. Laikui bėgant, pasirodė, kad to nereikia, ano nereikia, ir liko tik tai, ko reikia.
– Jūsų karjera prasidėjo Operos teatre, kai dar buvote mažas. Ten Jus nuvedė senelė Marija Budreckienė – vyriausia Boriso Dauguviečio dukra. Jūs dainavote, vaidinote muzikiniuose spektakliuose...
– Buvau vaikų chore ir mimanso artistas. Senelė labai norėjo, kad aš dainuočiau, bet mano karjeros Kauno muzikiniame teatre nebesulaukė. Ji būtų buvusi labai laiminga, iš esmės tam ryžausi tik dėl jos.
– Kaip Jūs, vilnietis, atsidūrėte Klaipėdoje?
– Čia vienas iš mano protestų. Pirmiausia man visada patiko Klaipėda ir nuo jaunystės galvojau, kad norėčiau gyventi arba Vilniuje, arba Klaipėdoje. Taip ir darau. Antra, mus su žmona Egle Barauskaite pakvietė režisierius Povilas Gaidys, nes Klaipėdos dramos teatrui reikėjo jaunų aktorių. Mano susitikimas su Gaidžiu buvo gana arogantiškas. Įėjome į kabinetą, ir Gaidys klausia: „Tai kaip, Dariau, jūs norite į Klaipėdos dramos teatrą?“ O aš sakau: „Jei jums reikia.“ (Maždaug – ar kviečiate, nes mes galime bet kur kitur.) Pasipūtęs tipas buvau, dabar taip nepasakyčiau.
Kita priežastis – pagalvojome, kad jau kur kur, bet ten darbo turėsime, nes nėra jaunų aktorių. Iš tikrųjų krūvis buvo milžiniškas. O paskui po truputį pradėjau vaidinti ir kitur. Tai aktoriui suteikia laisvės. Galbūt ta laisvė yra tik iliuzinė, nes vis tiek esi priklausomas nuo grafiko, repertuaro ir t. t. Bet galimybė rinktis yra. O dabar rinktis tenka tik dėl laiko stokos.
– Dažniausiai aktoriai sako, kad juos renkasi, kad jie yra priklausomi nuo režisieriaus. Tai – aktoriaus profesijos tragiškoji pusė. Jums netenka to patirti? Ar teko atsisakyti kokio vaidmens?
Buvo labai įdomu su „Hamletu“ Brazilijoje. Prasidėjo Ukrainos įvykiai, Maidanas, iškilo tokia demagogiška Viktoro Janukovyčiaus figūra. Tada mes prieš pat spektaklį pakoregavome Klaudijų – jis tapo tiesmukesnis, atvirai meluojantis, mažiau liberalus.
– Ne, atsisakyti vaidinti spektaklyje neteko. Man yra nutikę kitaip – tiesiog norėjau kito vaidmens, nei man siūlė režisierius. Esu atsisakęs kokių trijų pagrindinių vaidmenų dėl kitų, mažesnių, kuriuose aš mačiau būtent save. Bet iš esmės reikia rinktis, nes, pavyzdžiui, yra daug aktorių, kurie radikaliai kerta, keičia savo karjerą, išeina iš teatro, o paskui grįžta... Jie renkasi ir galbūt laimi. Pavojinga galvoti, kad jei kažko atsisakysi, paskui niekada nieko nebebus. Bus kitkas. Jei būsi vertas, bus bet kuriuo atveju. Tų vertų ne taip jau daug būna.
– Daug metų esate pedagogas. Kokios Jūsų, kaip pedagogo, pagrindinės nuostatos? Esu skaičiusi, kad pedagogas ir režisierius – visiškai ne tas pats. Jūs tą skirtį matote?
– Geras režisierius – visada pedagogas, tik to teatruose kartais trūksta. Ypač repertuariniame teatre labai svarbu, kad aktorius kiekvieną kartą nebūtų spaudžiamas kaip citrina – eksploatuojama tai, kas atrasta. Reikia, kad kažkas galvotų ir apie asmenybės vystymąsi, suteiktų galimybę, nes vaidmuo yra galimybė. Jei „štangistui“ neduosi štangos, jis niekada netaps „štangistu“. Taip ir aktoriui reikia duoti vaidmenį. Svarbiausia jam – įveikti save.
O pedagogikoje yra priešingai. Pavyzdžiui, su studentais statant spektaklį, pedagogo tikslas yra ne spektaklis, o jie, studentai. Spektaklis – tik priemonė, kad jie atsiskleistų, pajustų malonumą. Kaip narkotikų platintojas „ant adatos“ turi pasodinti narkomaną, kad šis pradėtų pirkti, taip ir aktorius turi pajausti malonumą, adrenaliną, kad jis ir be pedagogo paskui kurtų ir nesustotų. Man reikia užkrėsti, padėti, nes mokosi jie, ne aš. Aš tik padedu.
– Kaip atradote pedagogo gyslelę? Juk ne kiekvienas gali būti pedagogu.
– Mane pakvietė, buvo įdomu, ir aš pats sau labai daug naudos iš to gavau. Nėra taip, kad tik aš visą laiką kažką duodu. Ir jie man duoda, pavyzdžiui, laikotarpio pojūtį. Aš juos vampyruoju, lygiai kaip jie mane vampyruoja. Tai abipusis procesas. Maža to, per juos tampu geresnis, protingesnis aktorius, nes tai, kad aš privalau jiems kažką papasakoti ir paaiškinti, priverčia mane tai suformuluoti, įvardyti, atrasti. Tenka nuolatos būti laboratorijoje, kurios dirbant vien aktorinį darbą galima būtų ir išvengti: išmokai tam tikrus vaidmenis, tave eksploatuoja ir visą gyvenimą vaidini tą patį. O kadangi esi priverstas kituose žmonėse krapštytis, tai ir savo žaizdeles turi krapštyti.
– Kokie aktoriai ateina į ateities teatrą?
– Manau, kad mes panašūs. Dabartinė karta ir muzikos panašios klauso, yra Vudstoku užsikrėtę. Bet iš tikrųjų jie drąsesni, mes daugiau kompleksuoti. Jie radikalesni, ieško drąsesnio teatro. Mums darė įtaką metaforinis teatras.
– Toks laikas buvo?
– Taip. Nors tuo metu sakydavo, kad Henriko Vancevičiaus teatras yra realistinis, bet jis nebuvo realistinis, jis buvau daugiau romantinis. O paskui prasidėjo režisūriniai, metaforiniai teatrai, visi pateko į milžinišką Eimunto Nekrošiaus įtaką ir niekas iš jos išlįsti negalėjo. Situaciją galima pavadinti „milžino paunksme“. Aš teatru užsikrėčiau Jaunimo teatre nuo „Kvadrato“, „Pirosmanio“... Paskui išgirdau, kad kai kuriuos Klaipėdos aktorius užkrėčiau aš. Pasirodo, kažką atvedžiau į profesiją. Netiesioginis esamojo laiko ryšys daro labai įdomius dalykus. Tiesiogiai su žmogumi nebendravai, bet per tave jis atsidūrė teatre.
Niekada neturėjau svajonių. Neplanavau ir Hamleto vaidinti, net nedrįsau apie tai galvoti. Įdomus dalykas – įsimyliu medžiagą dirbdamas. Perskaitęs pjesę, ja niekada nesusižaviu. Susižaviu, kai pradedu dirbti, gilintis.
Už tai aš dėkingas Kostui Smoriginui, Algirdui Latėnui – visam tam Tamulevičiūtės dešimtukui, taip pat Vladui Bagdonui, Antanui Šurnai... Per juos atsidūriau teatre. Pamilau jį ir pagalvojau, kad irgi to noriu. Tik čia pat tai praradau – praradau gebėjimą stebėtis teatru. Jis mane nustojo stebinti, nes pažinau iš vidaus. Mirė „manyje“ dalis žiūrovo – sunkiau nustebinti.
Dabartinė karta man netgi labiau patinka negu mes. Šiame pragmatiškame, vartotojiškame pasaulyje yra jaunų žmonių, kurie sugeba nuo to atsiriboti. Tai mane žavi. Jie yra esamajame laike: moka gaudyti, džiaugtis, skaito, laisviau bendrauja, po visą pasaulį gali keliauti. Mes to neturėjome. Bet mes turėjome galimybę protestuoti. O dabar? Prieš ką jiems protestuoti, nelabai įsivaizduoja. Jų problemos – tik jų egocentrizmas, geras galvojimas apie save. Mums buvo to negalima, ano negalima, todėl turėjome prieš ką protestuoti. O ko dabar negalima?
Taigi yra tokių įdomių skirtumų, bet ir yra daug panašumų. Aš labai džiaugiuosi savo studentais. Tie, kurie čia atėjo, tikrai to nori. Jie pasirinko visiškai nepragmatišką profesiją, kuri materialios gerovės jiems niekada neduos. Galbūt kai kurie galės oriai gyventi, bet turtingi, kaip verslininkai, teisininkai, medikai ir t. t., niekada nebus. O jiems ir nereikia – jiems kitko reikia.
– Ar yra vaidmuo, kurio nesuvaidinote ir norėtumėte suvaidinti?
– Ne, niekada neturėjau svajonių. Neplanavau ir Hamleto vaidinti, net nedrįsau apie tai galvoti. Įdomus dalykas – įsimyliu medžiagą dirbdamas. Perskaitęs pjesę, ja niekada nesusižaviu. Susižaviu, kai pradedu dirbti, gilintis. Tada įsimyliu pjesę ir vaidmenį. O galvojimas, kad būtinai reikėtų suvaidinti karalių Lyrą ar dar kažkurį chrestomatinį vaidmenį, niekada gerai nesibaigia. Tai kažkokia prievarta. Kūrybos aktas turi įvykti netikėtai tau pačiam. Taip, turi tam ruoštis, turi būti pasiruošęs, bet turi ir nustebti, kad tu ir taip gali.
