Nors tai ir paskutinis „Shopping and Fucking“ spektaklis, didžiausiems gerbėjams jis tikrai neužsimirš. Pastarieji turės didžiausi galimybę įsigyti dalelę spektaklio – po spektaklio vyks aukcionas, kuriame bus galima įsigyti vieną ar kitą spektaklyje „gyvavusį“ daiktą.
Dešimto dešimtmečio pabaigoje O. Koršunovo pastatytas spektaklis gimė iš noro kalbėti teatre pačiomis aktualiausiomis temomis, kad ir kokios aštrios ir nepatogios jos būtų. „Tuo metu teatras niekaip nesąveikavo su tuo, kas vyksta visuomenėje. Visus tuos metus po nepriklausomybės atkūrimo teatras buvo letargo miege – nereagavo į laiką. O laikas buvo labai intensyvus. Labai daug kas keitėsi. Tačiau teatras nesikeitė – jis liko užsikonservavęs savo konservatyviose vertybėse. Buvo akivaizdu, jog reikia kažką keisti. Nebegalėjimas būti tokiame teatre vertė imtis ryžtingų veiksmų. Taip atsirado „Shopping and Fucking“ bei OKT teatras, kurio kaip teatro pradžiai bei manifestas ir buvo pastarasis spektaklis“, – spektaklio bei teatro gimimą prisimena O. Koršunovas.
Prisilietimas prie „neliestinos“ temos
Esminė spektaklio tema – jau tapusio totaliu ir visa apimančio vartotojiškumo kritika. Tokio vartotojiškumo, kuris jau nebeapsiriboja vien materialių daiktų pirkimu ir pardavimu. „Shopping and Fucking“ buvo pirmasis spektaklis, išdrįsęs į dienos šviesą iškelti tai, apie ką buvo tik mąstoma, kalbėti garsiai apie tai, apie ką iki tol buvo tik nedrąsiai šnabždamasi. Kitaip tariant – kalbėti apie tai, kas egzistavo, bet buvo nutylima. „Tai buvo pirmasis spektaklis, taip aiškiai diskutuojantis tas naująsias socialines blogybes, kurios jau buvo suvešėjusios, bet apie jas nebuvo kalbama. Nekalbama net spaudoje, juo labiau teatre. Visų pirma, tai buvo aršus išpuolis prieš vartotojišką visuomenę. Stengėmės parodyti patį vartotojiškos visuomenės dugną, kuomet prekiaujama ne tik Coca Cola ar Snickers, bet ir jaunyste bei likimais“, – teigia spektaklio režisierius.
Sulig „Shopping and Fucking“ pastatymu pirmą kartą į Lietuvos teatro sceną žengė tokio socialinio statuso personažai. „Tai buvo socialiai aštrus spektaklis. Deja, kažkuria prasme jis aplenkė laiką. Visuomenė nebuvo pasiruošusi tokiam atviram dialogui/ Staiga į sceną žengia tokie herojai, kurių iki tol nei Lietuvoje, nei visoje posovietinėje erdvėje nebuvo. Homoseksualai, narkomanai, vaikai, parduodantys save. Žinoma, tai šokiravo“, – prisimena O. Koršunovas. Derėtų paminėti tai, jog spektaklis buvo pastatytas ne kokioje nors pogrindinėje erdvėje, o tuometinio akademinio dramos teatro scenoje (dabartinis Lietuvos nacionalinis dramos teatras).
Koja kojon su Europos teatru
Oskaras Koršunovas ir tuomet gimęs jo teatras buvo pirmieji, į Lietuvos sceną atnešę tokio pobūdžio dramaturgiją ir tokį teatro supratimą. M. Ravenhillo dramaturgija buvo posūkis visos Europos teatre, „pagimdęs“ naujų „piktųjų“ bangą Europos scenose. Džiugu, jog OKT teatras žengė koja kojon su šia banga, nei kiek neatsilikdamas. Tuo metu pasižiūrėti spektaklio atvyko ir pats M. Ravenhillas, taip pat OKT teatre lankėsi dramaturgas Marius von Mayenburgas, režisierius Thomas Ostermeieris – žmonės, sukūrę tuometinį teatrinį sąjūdį visoje Europoje, kurio dalimi buvo ir O. Koršunovas su „Shopping and Fucking“ bei vėlesniais pastatymais.
Skandalas iš karto po premjeros
„Shopping and Fucking“ premjera 1999 metais tapo dideliu skandalu. Režisierius buvo kaltinamas bandymu šokiruoti, mėginimu pritraukti žiūrovus brutalumu, keiksmažodžiais, siūlant jiems uždraustą vaisių. Skambias diskusijas sukėlė netgi spektaklio afišos mieste. „Lygiai taip pačiai buvo kaltinami ir M. Ravenhillas ar Sarah Kane. Jiems užduodavo klausimus, kodėl jie rašo tokias žiaurias pjeses, ar jie nori atkreipti į save dėmesį. Man patiko S. Kane atsakymas: „Ne, aš nerašau žiaurių pjesių – aš tiesiog stengiuosi būti maksimaliai nuoširdi.“ Mes taip pat stengėmės būti maksimaliai nuoširdūs“, – visuomenės reakciją prisimena O. Koršunovas.
Kita vertus, spektaklis sulaukė ir kardinaliai kitokios reakcijos. Dvasininkas Julius Sasnauskas viename susitikime su žiūrovais, vykusių po kiekvieno spektaklio atsistojo ir pasakė: „Noriu pasveikinti režisierių, nes jis sukūrė tikrai dvasingą spektaklį. Man pirmiausia tai yra religinis spektaklis, nes puikiai mačiau, jog šie žmonės stovi ant išganymo arba išsigelbėjimo ribos.“ Kiti žiūrovai spektaklyje įžvelgdavo viltį. Taigi, „Shopping and Fucking“ turėjo ne tik smerkiančią, bet ir palaikančią pusę.
Dabartis
Koks spektaklyje gvildenamų temų likimas dabar, nuo premjeros praėjus daugiau nei trylikai metų? „Jeigu tuomet spektaklis šokiravo, tai šiandien jis jau visiškai nebešokiruoja. Paviršutinis atmetimas, nenoras tapatintis su tuo, kas vyksta ilgainiui virto giliu supratimu to, kas vyksta scenoje ir tapatinimusi su tuo. Buvo susigyventa su tuo, kas vyksta“, šiandien apie spektaklį kalba O. Koršunovas. Užsiminus apie sprendimą daugiau neberodyti spektaklio, režisierius pasakė: „ Spektaklis galėtų būti rodomas labai ilgai. Ta vartotojiška visuomenė nesikeičia. Kaip ir „Žaldokynė“, „Shopping and Fucking“ galėtų eiti dar penkiasdešimt metų. Tiesiog aktoriai jau nebe tokio amžiaus, kad galėtų vaidinti Jonuką ir Grytutę, pasiklydusius miesto džiunglėse.“
Paskutinį kartą rodomas „Shopping and Fucking“ – ne vien tik spektaklis. Po jo vyks renginys, kuriame publika turės galimybę ne tik išgirsti pačių aktorių mintis apie spektaklio gyvavimą „tada ir dabar“, bet ir parsinešti dalelę šio „skandalo“ į namus. Aukciono metu bus išparduotas spektaklio rekvizitas: telefonas, kuriuo skambindami herojai pardavinėjo savo likimus, ne itin subtilios formos pagalvė, odinis Gerio kostiumas ir batai, ventiliatorius, aštriausius skaudulius fiksavę veidrodis ir televizorius ar pripučiamas fotelis, „nusėdėtas“ ne vieno spektaklio veikėjų.
Paskutinysis „Shopping and Fucking“ spektaklis – jau lapkričio 30 dieną, 19 valandą, Ūkio banko teatro arenoje (Olimpiečių g. 3, Vilnius). Bilietus platina Tiketa.
