Režisierių Krystianą Lupą į Vilnių pakvietęs LNDT meno vadovas Audronis Liuga sakė, kad „Didvyrių aikštė“ pirmiausiai vainikuos penkerius pastaruosius teatro veiklos metus, antra tai bus dovana patiems aktoriams giliąja prasme, o trečia – dovana Lietuvos teatrui, nes šiame spektaklyje dirba daug skirtingų ir talentingų aktorių. Pasak meno vadovo, dovana labai laiku, kai mūsų teatrui reikia naujų kūrybinių impulsų.
Kai Lenkijoje po mano kurto spektaklio „Ištrynimas“ buvo išleista T. Bernhardo knyga, buvau labai laimingas, kad teatras gali įkvėpti tokius įvykius, K.Lupa.
„Kai Audronis Liuga pasiūlė statyti „Didvyrių aikštę“ klausiau savęs, ar noriu po darbų Poznanėje, Paryžiuje, Vroclave vėl grįžti prie Thomaso Bernhardo kūrybos. Svarbus argumentas man buvo, kad šis autorius nėra labai žinomas Lietuvoje, bent jau taip, kaip to nusipelno. Todėl tai man yra galimybė prisidėti prie jo populiarinimo. Galbūt po „Didvyrių aikštės“ išaugs susidomėjimas šiuo rašytoju, gal bus išleisti jo romanai ar pjesės. Kai Lenkijoje po mano kurto spektaklio „Ištrynimas“ buvo išleista T. Bernhardo knyga, buvau labai laimingas, kad teatras gali įkvėpti tokius įvykius. Visą laiką džiaugiuosi Lietuvos aktorių trupe, ir tuo, kad jie džiaugiasi šiuo darbu. Jie aistringai nagrinėja Bernhardo kūrybą, džiaugiuosi, kad Berhardo apsėdimai tampa aktorių apsėdimais. Trupė dirba taip, kaip seniai kuri mano vadovauta trupė yra dirbusi“, – kalbėjo režisierius Krystianas Lupa.
Aktoriai savo ruožtu negailėjo komplimentų šiuolaikinio Europos teatro patriachui, susitikimą su juo vadino kūrybine dovana ir galimybe naujai pažvelgti į spektaklį, medžiagos nagrinėjimą, personažo kūrimą.
Valentinas Masalskis: „Noriu pasidžiaugti, kad Vilnius tampa teatriniu miestu ir būtent Lietuvos nacionalinio dramos teatro virsmas sudarė galimybes miestui kvėpuoti teatru. Kuriant „Didvyrių aikštę“ man buvo džiugu susitikti su savo kolegomis, su kuriais nedirbau labai seniai. Malonumas ir vėl susitikti su Bernhardu, kurio du kūrinius jau esu pastatęs Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Malonumus dirbti su tokia trupe ir su tokiu menininku kaip Lupa, kuris tikrai jaučia, girdi ir bando su mumis atrasti teatro stebuklus. Daug ko mokausi iš jo: tolerancijos, artėjimo į kitą žmogų, kaip reikia pateikti aktoriui užduotis. Šios didžiulės pamokos pravers man ir ateityje.
Eglė Gabrėnaitė: „Aš nevaikštau į kastingus, esu senamadiška aktorė. Prieš sutikdama atlikti šį vaidmenį aš 1959-ąjį kartą išėjau iš teatro, nes toks, koks yra, teatras man nepatinka. Tačiau Audronis Liuga mane Sankt Peterburge „sugundė“ dirbti šiame pastatyme. Bernhardo nemyliu, nelabai jį suprantu, bet aš visą laiką sau gyvenime prieštarauju, nes esu Svarstyklės. Sutikau vaidinti, nes čia buvo Valentinas. O dabar jau yra dvi priežastys, kodėl vaidinu – Valentinas ir Krystianas. Čia dirba superinė kompanija. Iš tiesų man nesvarbu ką vaidinti, bet svarbu su kuo. Tą 1959-ąjį kartą ėjau iš teatro, nes supratau, kad aš jo taip ir neradau, o dabar būdama 64 metų staiga per Krystianą jį atradau. Supratau, kad tai ką daro jis, yra mano teatras. Galvoju, kad gavau didžiulę dovaną.“
Arūnas Sakalauskas: „Krystianas mus ištraukė kaip iš įlankos jachtas, kurios neplaukioja, ir nuvalė dumblus, kurie trukdo plaukti. Dirbant su tais pačiais žmonėmis, susidaro rutina ir nori nenori pradedi maivytis vienas prieš kitą. Man šis režisierius suteikė galimybę teatrą pamatyti visai iš kitos pusės, supratau, kad yra ir kitoks teatras, nei mes turime Lietuvoje, kur einant į kiekvieną spektaklį, galima nuspėti, ką pamatysi. Gavau visiškai naują patirtį. Šiaip jau „Didvyrių aikštė“ yra pati baisiausia pjesė, kurioje aš vaidinu. Žmonės kalbasi ir tarsi nieko nevyksta, panašiai kaip ir mes kalbamės kasdien gatvėje, kavinėje, namuose. Bet tas kalbėjimas slepia didelį siaubą.“
Vytautas Rumšas: „Ta pjesė iš esmės yra mus apvalanti. Režisierius mus apvalė ir valo iki šiol. Ir norėčiau, kad ilgiau valytų. Kokį mėnesį dar. Kad darbas su premjera nesibaigtų. Ši pjesė yra žiauri ir žiūrovas atėjęs į salę gali pasitraukti nuo jos, nes bijo pažiūrėti į save giliai. Kiekvienas mes esame pilni melų: savo ir primestų. Ši pjesė yra didelis mūsų dvasios šveitiklis. O antra, Lupa ir Bernhardas labai gerai sueina. Jie puikiai mato tą mūsų milimetrinį vidinį ir fizinį gyvenimą.“
Rasa Samuolytė: „Šitas kūrybinis procesas yra dovana mums visiems. Tokio įdomaus ir minkšto priėjimo prie tokios sudėtingos medžiagos ir personažų, jų santykių, aš nesu patyrusi. Atsimenu, kaip per pirmą repeticiją režisierius pasakė, kad aktorius turi jausti, kur žiūri jo mintis. Tai man buvo ir nauja, ir netikėta. O dabar net liūdna, kad liko tik savaitė darbo kartu. Kol kas nėra pojūčio, kad mes kažką pasiekėm, kažką atradom ir po 10 dienų parodysim. Šis procesas neturi taško. Režisierius panaikino įtampos slenksčius, kurie atsiranda susidūrus su partneriais ir medžiaga, kurių nepažįsti. Visas šis procesas man yra labai brangus.“
Toma Vaškevičiūtė: „Labai džiaugiuosi šiuo darbu. Noriu dalintis ta laime ir įgyta patirtim. Iš tiesų šis kūrybinis procesas mane viduje sukrėtė. Tiesą sakant, kai pradėjau dirbti su Krystianu, buvo sunku vaidinti ir kituose spektakliuose, todėl kad permąstai visą kūrybinę biografiją iš naujo, atsiremdamas į visai kitus principus. Tai sutrikdo, tave keičia. Tačiau tai yra neįkainojama patirtis. Šie pokyčiai yra nesustabdomi, nes kai atvyko Krystianas, atrodo, pradėjo dėtis kažkokie keisti, magiški dalykai tiek gatvėje, tiek namie, tiek repeticijose. Aš dėkoju visiems už šitą laiką.“
Neringa Bulotaitė: „Po dviejų savaičių medžiagos analizės, aš gavau panikos priepuolį ir Krystianui pasakiau, kad nežinau, ką daryti. Per mažai teksto, aš nežinau, ką vaidinti. Ir pirmą kartą pamačiau tokią režisieriaus poziciją, nes Krystianas pasakė: „mes dar nevaidinam, nusiramink“. O po to prasidėjo to visiškai mažo vaidmens, beveik be žodžių, kūrimas. Pamačiau šito žmogaus rūpestį ir pamažu ėmė gimti mano personažas. Mes pradėjome kartu apie jį galvoti ir režisieriaus dėka aš galėsiu kai ką parodyti. Buvau girdėjusi apie „paslaptingą Lupos metodą“ ir tikrai, kaip kažkas jau minėjo, sugriuvo visa mano aktorinė mokykla. Reikėjo ją perstatyti. Su kiekviena repeticija aš gaunu naujų žinių.“
Eglė Mikulionytė: „Gali tik žavėtis ir dėkoti, kad sutinki tokį žmogų. Draugas aktorius Kęstutis iš Korėjos man parašė žinutę „Sėkmės tau dirbant su genijumi“. Šių repeticijų metu mes visi stebim ir džiaugiamės, kad viskas virsta nedideliu stebuklu. Lupa žadina mus, mūsų protus ir užkalkėjusias smegenėles, išgyvename tarsi „praplovimą“. Tai yra labai žavu. Rezultato nežinome, žiūrovas arba pajus, arba ne. Smagu, kad gali būti žmogumi, būdamas scenoje. Atsiveria begalinė tuštuma, kurioje tu turi būti savimi.“
Arūnas Smailys: „Režisieriui noriu padėkoti, kad pasitikėjo manimi. Įdomiausios tai repeticijos, tokių jau seniai neturėjom. Gal kažką panašaus darėme, kai buvau studentas, kai man dėstė amžiną atilsį Vytautas Čibiras. Pats procesas man yra labai įdomus ir „užvedė“ mus visus. Galiu išduoti mažą paslaptį. Kai baigėsi pirma repeticija, mes visi pradėjome spontaniškai ploti režisieriui. Tai buvo pirmas kartas per mano 30 metų darbą, kai išvydau tokį dalyką. Režisierius, pamačiau, truputį nustebo. Klausia, ar čia tradicijos jūsų tokios? Ne, sakau, čia Jūs kaip magas visus užbūrėte. O dabar tai jau tapo mūsų tradicija.“
Spektaklis „Didvyrių aikštė“ pasakoja apie žydų akademikų šeimą, kuri susirenka bute netoli Vienos Didvyrių aikštės, kurioje prieš 50 metų, 1938-aisiais, Hitleris paskelbė apie Austrijos prijungimą prie Vokietijos. Profesorius Šusteris, mąstytojas, filosofas, prieš 50 metų priverstas bėgti nuo nacių, vėliau Vienos burmistro kvietimu grįžta į Vieną, bet nusivilia tėvyne ir nemato kitos išeities kaip savižudybė. Padėtis dabartinėje Austrijoje jam atrodo „daug blogesnė nei prieš penkiasdešimt metų“. Jozefo Šusterio likimas parodo politinę, moralinę ir dvasinę situaciją Austrijoje.
„Didvyrių aikštės“ premjera Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje – kovo 27, 28 dienomis.
