Gimtojoje Vokietijoje Theresia labai palankiai vertinama kritikų bei žiūrovų. Nuo 1996-ųjų, kuomet parašė savo pirmąją pjesę, autorė sukūrė beveik dvidešimt scenoje realizuotų kūrinių. Theresia Walser dramos noriai statomos Vokietijoje, taip pat verčiamos į prancūzų, ispanų, lenkų ir graikų kalbas.
– Šių metų „Dramokratijos“ tema – propaganda. Kiek ši tema aktuali šių dienų teatrui? Kiek svarbi jūsų pačios kūryboje?
– Vokietijoje ką tik vyko spėję liūdnai pagarsėti rinkimai, kuriuose iškilo trečioji politinė jėga. Ji pelnė nemažos dalies rinkėjų palankumą tvirtindama, kad visa tai, ką sako ir rašo medija, yra propaganda. Tokį judesį, kai kažkas tvirtina, kad viskas, kas vyksta aplink, yra propaganda, tokiu būdu skatindami žmonių paranoją, jau savaime galime laikyti taip pat savotiška propaganda. Kalbėjimas, kad visa žiniasklaida – propaganda yra socialinių procesų supaprastinimas.
Žmogus turi būti atidus, nes kitaip net pats nepastebėdamas gali tapti priklausomas nuo tokių populistų, kurie puikiai žino, kokiomis aplinkybėmis jie veikia ir puikiai išmano socialinius procesus. Propagandos tema šiais laikais tvyro ore. Taigi, „Dramokratijos“ dirbtuvių metu aš skatinu studentus rasti būdus apie tai kalbėti. Jie turi pasirinkti kaip jiems patiems reaguoti į dabartinę pasaulio situaciją ir kaip visa tai išreikšti savo kūryboje.
– Paskutinis Lietuvoje vykęs „Baltic Pride“ turėjo šūkį „Mes esame žmonės, ne propaganda“. Keli aktyvistai vietoj to, kad sektų šiuo šūkiu, sukūrė alternatyvą – vakarėlį, kuris kaip tik vadinosi „We are propaganda“ („Mes esame propaganda“). Lietuvoje kai kurie politiniai lyderiai žmogaus teisių aktyvistus mėgsta vadinti propagandistais. Tokiomis sąlygomis aktyvistai dažnai tarsi pradeda teisintis ir sakyti: „ne ne, mes nesam propaganda, mes esam žmonės, mes esam geri“, galbūt kartais tai nėra geriausias būdas kovoti su tokiais pareiškimais, galbūt efektyviausias būdas tai paneigti yra su tuo sutikti ir sakyti „gerai, mes esam propaganda!“ Manau, kartais vienintelis būdas kovoti su tave propaganda kaltinančiu populistu ir yra sutikti su tuo, kad esi propagandistas.
– Taip, tai puikus būdas nukenksminti šį žodį ir kaltinimą, užuot ėmęs teisintis.
– Mūsų šalyje propagandos tema yra labai aktuali ir svarbi, nes turime skausmingą praeitį, kuri buvo ryškiai pažymėta propagandos žyme. Dėl šios priežasties Lietuvoje daug menininkų ir kultūros žmonių iki šiol tiesiog bando ignoruoti politinius dalykus ir socialines problemas. Jie mano, kad jei bandys savo kūrybą sieti su socialine kritika, tai bus jau ne menas, o kažkas susijusio su propaganda. Tai kelia daugybę problemų kultūriniam laukui. Vokiečių filosofas ir teoristas Walteris Benjaminas yra sakęs, kad „menas menui“ priartėja apie fašizmo...
– Kaip menininkas esi visuomenės narys, taigi negali laikytis atokiai. Manau, kad tai neįmanoma. Negalima atskirti vieno nuo antro – ypač teatre. Priežastis, dėl ko rašau, yra tai, kad taip bandau suprasti savo aplinką. Esu šios visuomenės dalis. Rašymas man yra procesas suprasti visuomenę, kurioje esu, ir save. Kokia prasmė kurti „meną dėl meno“? Mes esame kuriami savo istorijos.
Tai atsispindi ir mūsų „Dramokratijos“ dirbtuvėse iš žmonių, kurie jose dalyvauja. Visi konfliktai yra labai arti, už visų šių jaunų žmonių, ateinantys iš šeimos. Dirbant su drama labai svarbus konfliktas. Konfliktai ateina iš istorijos, iš šeimos, iš mūsų pačių asmeniškų vidinių kovų. Jaučiu, kad jauni dramaturgai ieško kelių visa tai išreikšti. Ir visa tai labai svarbu ne tik teatrui apskritai, bet ir mums patiems. Drama be konfliktų nėra drama. Galbūt tai skamba šiek tiek ciniškai, tačiau konfliktiškos ir prieštaringos situacijos yra geriausios aplinkybės gerai dramaturgijai.
– O kaip dėl vidinių konfliktų teatre?
– Kartą aš buvau labai supykusi ant vienos režisierės, nes ji statydama spektaklį visiškai nesidomėjo nei veikėjų įvairove su jų vidiniais konfliktais, nei pačios pjesės konfliktu. Ji rodė susidomėjimą tik savo pačios kuriamais dideliais paveikslais ir muzika, kurią įjungė į šį procesą. Buvau tokia pikta, nes ji visai ignoravo dialogų kuriamą muziką – „Kodėl tu nenaudoji dialogų kuriamos muzikos, ritmo ir konflikto?!“
Jei ji norėjo visa tai ignoruoti, turėjo pasiimti kitą kūrinį! Kodėl ji turėjo pasiimti mano kūrinį, jei norėjo rodyti tik savo pačios idėjas? Negali vienų veikėjų palikti o kitus išmesti. Veikėjai nėra blogi arba geri, visi jie įvairialypiai ir turi teisę tokiais būti ir save išreikšti. Visas šis pyktis ir susierzinimas įkvėpė mane parašyti monologą apie režisierių, kuris nužudo save. Visa tai prasidėjo kaip pyktis, tačiau šitas pyktis atvedė mane į kitą kūrinį.
– Kaip šiaip vyksta darbas su režisieriais, pagal jūsų kūrinius statančiais spektaklius? Ar režisieriai statydami spektaklį tariasi su pjesės autoriumi?
Vokiečių teatre režisierius yra pati galingiausia figūra teatre. Ir kartais tikrai gali pajusti, kad spektaklis yra varžybos tarp pjesės autoriaus ir režisieriaus – kuris tą vakarą nugalės. Bet tai yra bloga patirtis.
– Vokiečių teatre režisierius yra pati galingiausia figūra teatre. Ir kartais tikrai gali pajusti, kad spektaklis yra varžybos tarp pjesės autoriaus ir režisieriaus – kuris tą vakarą nugalės. Bet tai yra bloga patirtis.
Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, kai pradėjau rašyti, niekas nesidomėjo naujosiomis pjesėmis, visi buvo pripratę prie klasikinių kūrinių. Tradiciškai seni vyrai valdė klasikinius teatrus, ir jiems visai nereikėjo naujų dramų. Tada iš Britanijos kilo nauja banga laukinių ir piktų jaunų dramaturgų. Jie sulaukė didelio pasisekimo.
Tai buvo kaip pabudimas – oho, naujos pjesės auditorijai gali būti įdomios. Vėliau akys nukrypo ir į naujus Vokietijos dramaturgus. Bet tuo metu visi buvo įpratę prie darbo su klasikiniais kūriniais, kuriuos naujai statant dažniausiai buvo bandoma dekonstruoti tekstą. Taigi, kai žvilgsnis nukrypo į naujas pjeses, režisieriai nežinojo, ką su jomis daryti. Jie imdavo naujas dramas, tačiau su jomis elgdavosi taip, kaip buvo įpratę elgtis su klasikiniais kūriniais. Naudojo jas kaip medžiagą, kurią norėjo dekonstruoti.
Yra daug būdų, kaip rašyti pjeses – gali rašyti prozos tekstą, kurį vėliau panaudos teatre. Bet jeigu dirbi su drama kaip su architektūra, jei turi veikėjus ir visą struktūrą kaip partitūrą, tai nėra gerai, kad režisierius padaro duris ten, kur turi būti langai. Taigi, tai buvo tam tikras keistos kovos tarp teksto autoriaus ir režisieriaus laikas.
Šiuo metu nemažai mano kolegų bendradarbiauja su konkrečiais teatrais ir konkrečiais režisieriais, dirbdami kaip vieninga komanda. Man pačiai kaip dramaturgei yra labai svarbu, kad pažinočiau aktorius. Dažnai vaidmenis rašau konkretiems aktoriams. Yra daug aktorių, kurie į mano pjeses dėl savo asmenybės ar charakterio savybių atvedė pagal juos sukurtus veikėjus. Todėl dramaturgams yra labai svarbi savybė būti arti teatro, dalyvauti teatre, bendradarbiauti, tam, kad galėtum dalyvauti spektaklio statymo procese.
– Lietuvoje neseniai teatre turėjome skandalų, susijusių su seksualiniu priekabiavimu ir seksizmu. Kokia situacija Vokietijoje?
– O, aš girdėjau apie šį skandalą! Ir prisiminiau nemažai prieš tai girdėtų istorijų, kurios buvo neseniai pradėtos aptarinėti. Anksčiau niekas apie tai nekalbėjo.
Visuomenei pradėjus kalbėti apie šiuos skaudžius dalykus aš laukiau, kol tai pasieks teatrą, nes buvau tikra, kad anksčiau ar vėliau tai turi nutikti. Man buvo labai smalsu, kaip tai nutiks. Didžioji dalis teatrų yra valdomi vyresnio amžiaus vyrų, tad neišvengiamai teatre teoriškai turėjo būti nemažai su tuo susijusių istorijų. Tai neišvengiama, kai toks nelygus galių pasiskirstymas.
Šiuo metu Vokietijoje diskusija apie seksizmą ir diskriminaciją kultūros lauke užima svarbią vietą. Literatūros studijos tam skiria vis daugiau dėmesio. Taip pat vis daugiau dėmesio skiriama seksualinio priekabiavimo temai universitete – kada vyrai dėstytojai naudodamiesi savo užima padėtimi priekabiauja prie studenčių. Prieš man išvykstant į Lietuvą Vokietijoje kaip tik buvo panašus skandalas dramos rašymo užsiėmimuose universitete. Tikiu, kad su laiku tokių kalbų tik daugės, nes visuomenė jau pribrendo ir nebegali daugiau viso to ignoruoti.
– Šiuo metu Lietuvoje daug teatro žmonių yra pasipiktinę tuo, kad valstybė neužtikrina teatro finansavimo. Kaip manai, ar teatras turi išlaikyti pats save ar turi gauti finansavimą iš valstybės? Kodėl?
Teatras yra konfliktų „treniruotė“. Tai labai svarbu kiekvienai visuomenei.
– Teatras yra svarbus visuomenės išsilavinimui. Galbūt tai gana senamadiška samprata, tačiau manau, kad kurti diskusijas, kelti klausimus ir skatinti mąstyti, sukelti katarsį, – visos šios savybės, kuriomis pasižymi teatras, labai svarbios visuomenei. Kitas svarbus dalykas, kuriuo pasižymi teatras, – išmokyti visuomenę išgyventi konfliktus. Teatras yra konfliktų „treniruotė“.
Tai labai svarbu kiekvienai visuomenei. Taip pat teatras yra vieša erdvė, o šiais laikais mes nebeturime tiek daug viešų erdvių. Turime bažnyčias, kino teatrus, teatrus... Ir visų šių vietų neįmanoma lyginti su visomis kitomis vietomis. Pavyzdžiui, teatro negali palyginti su kino teatru, nes kino teatre visi žiūrovai valdomi ir vedami filmavimo kameros, o teatre kiekvienas publikos dalyvis, kiekvienas žiūrovas yra paliktas su savo pačių percepcija ir mintimis. Teatre esi paliktas su savo paties mintimis, su savimi, iš kiekvienos teatro kėdės tu matai skirtingą perspektyvą. Tu pats perjungi savo emocijas, tu pats sprendi, ar įsitraukti į tai, ką matai, ar ne.
– Kaip ir Vokietija ar Lenkija, Lietuva turi daug istorinių traumų, tačiau mūsų menas gana retai prie jų prisiliečia. Mane žavi, kad lenkai sugebėjo sukurti filmą „Ida“, kuriame subtiliai, bet tuo pačiu – be kompromisų – prisiliečiama prie holokausto temos. Nesakyčiau, kad tai gydanti patirtis, tačiau tikrai panašu, kad tai susiję su visuomenės emocijų, jausmų, minčių laisvėjimo procesu... Kaip manote, ar menininkui svarbu savo kūriniuose reflektuoti socialines problemas? Kodėl?
– Kiekvienas spektaklyje ant scenos pasirodantis veikėjas turi savo problemas. Galbūt tai gali skambėti kiek ciniškai, tačiau niekam neįdomu žiūrėti į laimingus žmones ant scenos. Problemos, konfliktai, dramos yra tai, kas domina žiūrovą ir išlaiko jo dėmesį. Tame svarbią vietą užima ir socialinių problemų vaizdavimas. Vaizduoti gyvenimą be problemų būtų labai nuobodu. Ir tai yra svarbi priežastis kodėl teatre visuose spektakliuose visi veikėjai turi problemų.
– „Dramokratijoje“ dėstote, kaip rašyti pjeses. Kaip manote, kas yra svarbiausia, kad būtum geras dramaturgas? Ką patartumėte pradedantiems dramaturgams ar žmonėms, norintiems rašyti dramas?
– Daug žmonių, pradėję rašyti dialogus, stengiasi būti labai logiški. Kai girdi dialogus gatvėje, jie nėra nuoseklūs. Vieną dieną tas pats žmogus gali sakyti vieną, o kitą dieną – visai ką kita. Mes savo smegenyse turime labai daug skirtingų minčių, kurios keičia viena kitą, arba įsiterpia viena į kitą. Kartais kitas žmogus gali tave pertraukti, arba tu gali nežinoti ką sakyti vienoje ar kitoje situacijoje.
Kartais žmogus gali labai ilgai kalbėti ir neleisti tau įsiterpti. Noriu savo studentams suteikti įrankius, kuriais jie galėtų sukurti gyvenimą ant scenos. Kažką, kas išlaikytų publikos susidomėjimą. Labai svarbu rašant pjesę suardyti logikos diktatūrą. Svarbu palikti vietos nežiniai ir nežinojimui. Kai turime baltą popieriaus lapą, mes norime jame sukurti tvarką, kažką, kas mums sukurtų užtikrintumo ir saugumo jausmą. Bandau padrąsinti pradedančiuosius ir pasakyti, kad to visai nereikia.
