Pasiryžę nebeapvilti žiūrovų
Praėjusį teatro sezoną bene didžiausiu nusivylimu teatro pasaulyje tapo ilgai laukto spektaklio „Tartiufas“ atšaukimas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Beveik du tūkstančiai žiūrovų ilgai laukto spektaklio nepamatė.
„Per nepilną mėnesį mes bandome reanimuoti staigiai numirusį „Tartiufą“. Buvo abejonių, ar po tokios ilgos komos jį bus galima prikelti. Bet dabar toks įspūdis, kad lavonas atgyja ir net pradeda šokti. Iš tiesų širdyje visi – tiek aktoriai, tiek teatro darbuotojai – ilgėjosi „Tartiufo“. Repetuojame per dienas ir per naktis. Šį kartą pasiryžę jau nebeapvilti žiūrovų“, – teigia spektaklio režisierius.
Tiesiog nebūtume spėję įgyvendinti visų sumanymų. Dabar viltis yra ir žiūrovams bus atpirkta su kaupu.
O.Koršunovo teigimu, nuo pat pradžių „Tartiufas“ ir Moliere‘as buvo pasirinkti kaip medžiaga, tinkanti „totaliniam“ teatrui. „Tokiam dideliam užmojui tiesiog pritrūko laiko. Dabar tampa aišku, kad buvo teisingai pasielgta atidedant premjerą. Tiesiog nebūtume spėję įgyvendinti visų sumanymų. Dabar viltis yra ir žiūrovams bus atpirkta su kaupu“, – teigia O.Koršunovas.
O.Koršunovas teigia, kad šis veikalas reikalauja ypatingos aktorinės meistrystės, kuriai dėmesio šiuolaikiniame teatre skiriama vis mažiau. Anot režisieriaus, šiam spektakliui buvo surinkti pajėgiausi, stipriausi aktoriai.
„Iš pradžių repetavome su dviem sudėtimis, tai buvo tarsi titanų susidūrimas, kurį suvaldyti ne taip lengva. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl vasarį premjera neišėjo“, – teigia režisierius.
Režisieriaus manymu, profesionalumas – jau jokia vertybė: „Šiuolaikiniam, vadinamajam postdraminiam teatrui, nebereikia nei dramos, nei aktorių, nei, tiesą pasakius, žiūrovų.“ Anot O.Koršunovo, tai veda teatrą į aklavietę: „Lietuviškas eksperimentinis teatras ne tik nesugeba sukurti kokybiškų dalykų, bet ir savo ieškojimuose smarkiai atsilieka nuo šiuolaikinio meno toje pačioje Lietuvoje.“
Spektaklyje – sąsajos su dabartine valdžia
Nuo pat pradžių kalbėdamas apie „Tartiufą“, O.Koršunovas neslėpė spektaklio sąsajų su dabartine valdžia: „Spektaklyje bandome ieškoti atsakymų, kiek teatras yra valdžios įrankis, kiek valdžia gali turėti įtakos menui, kiek teatras gali demaskuoti valdžią, ar mes galime šiais laikais statyti klasikinį kūrinį, ar įmanomas ne chrestomatinis to kūrinio pasiekiamumas. Tartiufas, prisidengdamas gražiausiomis vertybėmis ir švenčiausiais dalykais, įgyvendina savo tikslus. Ir šiuolaikinėje politikoje matome daug veidmainystės.“
O.Koršunovas teigia, kad šiandien statyti Molière‘ą yra sudėtinga, nes šiuolaikinis teatras kratosi bet kokių kanonų, kurie yra kilę iš klasicizmo. „Šiuolaikinis teatras kuo toliau, tuo labiau stengiasi būti neverbalinis, postdraminis, o „Tartiufe“ susiduriame su klasicistine drama, tad kurdami galime analizuoti teatrą apskritai ir dabartinę jo situaciją, kelti klausimus, ar dar reikia vaidinti, ar nebevaidinti, kaip toliau elgtis scenoje, ar mums dar ką nors reiškia tekstas. Molière‘as man iš tikrųjų yra labai svarbus, jo dvasia yra visuose mano spektakliuose. Tiksliau, Dioniso dvasia. Kaip politikus galima skirstyti į dešiniuosius ir kairiuosius, taip teatrą galima skirstyti į apolonišką (proto) ir dionisišką (vitališką, gyvąjį)“, – teigia režisierius.
Pasak O.Koršunovo, „Tartiufas“ – pirmoji pjesė, tapusi tarptautiniu įvykiu, sugebėjusi supykdyti tuo metu didžiausią valstybę Prancūziją. Režisierius teigia, kad Molière‘o komedijos nepavyktų pastatyti be tragedijos atspalvių. „Jis visad norėjo kurti tragedijas, bet kūrė komedijas, panašus ir jo paties gyvenimas. Galima, teigti, kad Molière‘as – veidmainis, tačiau teatras tam tikra prasme irgi yra veidmainystė. „Vaidinti“ ir „veidmainiauti“ semantiškai labai panašūs žodžiai. Egzistuoja ir politinė veidmainystė, ji tarsi virusas,“ – teigia O.Koršunovas.
Teatras tam tikra prasme irgi yra veidmainystė. „Vaidinti“ ir „veidmainiauti“ semantiškai labai panašūs žodžiai.
Spektaklyje bus ir šiuolaikinių technologijų
O.Koršunovo teigimu, spektaklyje bus šiuolaikinių technologijų. Vietoje moljeriško grimo bus naudojamos kameros, kurios sekios aktorius. Režisierius teigia, kad spektaklio metu vyks ir tiesioginės transliacijos, kurios naudojamos keliais tikslais: „Pirmasis – siekiant kalbėti apie mūsų kaukes virtualioje erdvėje, o antrasis – apskritai analizuoti aktorystę. Šias idėjas turėjome nuo pat pradžių, bet mus truputį aplenkė „Lokis“, kuriame šiuo aspektu viskas yra padaryta labai gerai.“
Anot režisieriaus, technologijos teatre jau seniai naudojamos ir tai nėra naujiena. Nepaisant to, O.Koršunovas teigia, jog kino ir teatro santykis yra labai įdomus ir suteikiantis papildomų svarstymų apie vaidybos prigimtį. Pasak režisieriaus – apie tai būtina galvoti statant Molière‘ą.
O.Koršunovo teigimu, atsiradus ekranams keičiasi visas teatras: „Nebėra to teatro, kai iš paskutinės eilės vos įžiūrėdavome aktoriaus veidą“. Režisierius prisimena ir Šliogerį, kuris sakė, kad ekranai – nauja religija ir nauji dievai. Dėl ekranų įsigalėjimo, anot O.Koršunovo, gyvename bežanrėje aplinkoje, eklektikoje. „Dabar „Tariufas“ į bet kurią šeimą gali ateiti per ekraną. Tai dar viena šio spektaklio tema. Kalbant apie komediją, galiu pasakyti, kad šis žanras yra pamirštas. Visi žanrai yra pamiršti“, – teigia spektaklio režisierius.
