Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyksta dviejų premjerų repeticijos – pagal Antono Čechovo kūrybą režisierius Vladislavas Nastavševas stato spektaklį „Trys seserys“, o Gintaras Varnas – spektaklį „Getas“ pagal Joshua Sobolio pjesę.
„Šios dvi premjeros ir bus tikrasis sezono atidarymas, skirtas valstybės šimtmečiui ir rimtų temų analizei. Visi šie metai yra skirti šimtmečiui, o visos premjeros, kurios šiemet buvo pristatytos, analizuoja vertybinius dalykus, kai bandoma permąstyti, koks mūsų vaidmuo šiandieniniame valstybės kūrimo kontekste“, – sakė E.Stancikas.
– Koks laukia artėjantis sezonas, kalbant apie aktorius, kaitą, pokyčius?
– Didelių permainų nėra, laimei, nebuvo jokių praradimų. Į mūsų kolektyvą įsiliejo jaunas aktorius, studijas Taline baigęs Dovydas Pabarčius. Jis Vilniaus universitete baigė estų kalbos studijas, vėliau – aktorines studijas Taline ir dabar įsiliejo į mūsų trupę. Dar viena smagi naujiena – nuo šio rudens turėsime nuolatinį režisierių, jauną ir talentingą Gintaro Varno mokinį Povilą Makauską, kuris jau netrukus pradės repeticijas. Režisierius turi labai įdomų, aktualų ir gilų bei prasmingą sumanymą. Laukia įdomi kūrybinė kelionė. Mums labai norisi turėti savą režisierių, kuris nuolatos dirbtų su trupe ir galbūt ateityje galėtų tapti teatro meno vadovu.
– Praėjusį sezoną nuolat akcentavote bendravimą ir bendrus projektus su mažesniais teatrais.
– Tai tęsis ir šį sezoną. Tai – „Utopijos“ teatras, Klaipėdos jaunimo teatras. Spektaklis „Getas“ taip pat bendras su teatru „Utopia“. Palaikome tuos mažus tetarus, kuriuos veda kūrybinė ambicija, o ne komercinis interesas. Mes, kaip seniausias Lietuvos teatras jaučiame pareigą padėti jauniausiems ir labiausiai pažeidžiamiems teatro meno kolektyvams.
– Ar liks jūsų teatro simbolis – administratorius?
– Taip, nes Rimantas Štaras yra mūsų teatro „vizitinė kortelė“ ir „aukso fondas“. R.Štaras yra netgi tradicijos, tęstinumo garantas. Ateina jauni žmonės, kuriems teatro ir scenos sakralumas yra savotiškai svetimas dalykas. O juk mes, vidurinioji karta, savo vyresniųjų kolegų esame išmokyti su gatvės batais niekada neiti į sceną. Tai užgintas dalykas.
– Egidijau, kiek metų gyvena spektaklis?
– Kiekvienas spektaklis yra gyvas organizmas ir jis atsineša savo gyvenimo istoriją, likimus. Juk būna, kad ir žmogus turi puikias sąlygas gyventi, saviraiškos galimybių erdvę, bet staiga prasideda įvairios ligos, išbandymai. Ir žmogus iškeliauja. Nepriklausomai nuo galimybių, pastangų. Sako: toks likimas. Taip ir su spektakliu.
Kiekvienas spektaklis yra gyvas organizmas ir jis atsineša savo gyvenimo istoriją, likimus.
Kiekvienas spektaklis, kai pradedi kurti, repetuoti, į kiekvieną įdedi vienodai ir tiek, kiek reikia, darai viską, kad jis suskambėtų. Bet vieni spektakliai suskamba, o kiti išeina tarsi neišnešioti, pažeisti, su kažkokia prigimtine dėme. Nors bandai įvairius reanimavimo būdus, nori, kad žiūrovas suklustų, priimtų, suprastų, kad būtų nutiesti gyvybės tiltai tarp veiksmo scenoje ir žiūrovo – kartais nepavyksta. Ir tada nieko negali padaryti.
– Tarsi žmonės, kuriuos veikia chemija?
– Kažkokia anapusinė chemija. Be to, juk yra spektaklių, kurie tarsi sukurti tam vienam aktoriui. Pavyzdžiui, „Mūsų brangioji Pamela“. Atrodo, kad pjesė tarsi buvo parašyta specialiai Gražinai Balandytei. Tegul ir koks talentingas būtų kitas aktorius, bet taip, kaip vaidino Gražina, jis nesuvaidintų.
Turim keistą idėją. Vienoje iš teatro erdvių įtvirtinti atminimo lenteles su spektaklių, kurių jau nebėra, pavadinimais, su datomis, kada buvo pirmas, kada – paskutinis spektaklis. Tai būtų lyg spektaklių atminties erdvė – kūrybos siena, aprėpianti visą mūsų teatro istoriją.
