Prieš metus Vičencos – turtingo juvelyrų miesto – valdžia ir teatro vadovai Romoje paskelbė naujieną: „Olimpico“ teatrui vadovaus lietuvis.
Italijos teatro pasaulyje tai buvo sensacija. Ta proga tiesiai šviesiai paklausiau režisieriaus: „Nesibaiminate, kad iš laisvo menininko tapsite vadovu?“ Juk itališkai teatro meno vadovo pareigos skamba grėsmingai – „direttore artistico“. Tąkart E.Nekrošius atvirai pripažino, jog niekada nebuvo užėmęs jokių pareigų. Galbūt todėl leido sau abejoti ir ilgai svarstyti – priimti pasiūlymą ar ne. Priėmė su mintimi, kad visada buvo laisvas, laisvas ir liks.
Prieš pirmojo E.Nekrošiaus sezono pradžią būta įvairių abejonių. Dabar jau surikiuotas antrasis „lietuviškasis“ teatro sezonas. Abejonių nebėra – tai buvo labai sėkmingas sezonas viename gražiausių Italijos teatrų.
„Olimpico“ yra seniausias Europos teatras po stogu, UNESCO paskelbtas pasaulio kultūros paveldo dalimi. Išskirtinį projektą sukūrė garsus italų architektas Andrea Palladio. 1585 metais inauguruotą teatrą Salvadoras Dali apibūdino taip: „Dieviško estetizmo teatras.“
Vičenca lenkiasi lietuviui
Apie praėjusį sezoną „Olimpico“ teatre su E.Nekrošiumi persimečiau keliais žodžiais. Telegrafiškai, su pauzėmis: „Viskas ten buvo labai gerai. Darbą žadu tęsti toliau. Su teatru apsipratau…“ Šįsyk su režisieriumi sutarėme, kad apie praėjusį sezoną kalbės ne jis, o žmonės iš Vičencos.
– Kaip vertinate pirmąjį E.Nekrošiaus sezoną „Olimpico“ teatre? – paklausiau Vičencos municipalinio teatro fondo generalinio sekretoriaus Giacomo Cirellos.
– Didysis lietuvių maestro 65-ajam klasikinių spektaklių ciklui Vičencos „Olimpico“ teatre vadovavo sėkmingai. Jis sugebėjo išjudinti Veneto regiono ir visos Italijos sceninį gyvenimą. Meno vadovo postą patikėti E.Nekrošiui buvo nuspręsta po daugybės labai vidutiniškų sezonų, kai „Klasikos“ ciklas pradėjo smarkiai retėti, mažėjo spektaklių. Ir štai pagaliau jis vėl tapo svarbiu nacionalinio teatro įvykiu.
– Nulėmė žinomi vardai, garsūs spektakliai?
– Taip, žinoma, spektakliai buvo tikrai aukšto lygio, tačiau mums buvo svarbu ir kas kita: pagarba „Olimpico“ teatrui ir naujoviškas jo panaudojimas.
E.Nekrošius ir jo pakviesti režisieriai bene pirmą kartą sugebėjo suteikti reikšmės mūsų teatro sceninei erdvei. Žodžiu, „Olimpico“ šįkart buvo ne tik ta nuostabi vieta, kur žmonės ateidavo pasižiūrėti spektaklių. Atsitiko taip, kad pats teatras, drauge su aktoriais ir režisieriais, tapo klasikos interpretacijų dalyviu. Meniniu požiūriu praėjusį sezoną vertiname puikiai. Vičencai tai buvo svarbus postūmis.
 |
| „Olimpico“ teatro archyvo nuotr./Scena iš E.Nekrošiaus spektaklio „Rojus“ „Olimpico“ teatre |
Į teatrą atėjo jaunimas
– E.Nekrošius – pripažintas teatro režisierius. Ar jo talentu patikėjo Vičenca? Ar lietuvio sumodeliuotas teatro sezonas buvo sėkmingas?
– Publikos susidomėjimas buvo didžiulis, sakyčiau – totalus. Tai patvirtina ir skaičiai: buvo išparduoti visi bilietai į visus 15 sezono spektaklių. Kita vertus, pastebėjome, kad, palyginti su praėjusiais sezonais, gerokai pasikeitė ir publika. Į teatrą atėjo daug jaunimo. 40 proc. žiūrovų amžius nesiekė 35 metų. Teatrui, kuris rodo klasiką, tai – didelis pasiekimas. Juk pas mus įprasta, kad į teatrą daugiausia eina žiūrovai, kuriems – 45–50 metų.
E.Nekrošius: „Aš kol kas žinau tik tiek, kad spektaklyje tvyros skausmo atmosfera.“
E.Nekrošiaus „Rojaus“ inscenizacija sulaukė didžiulio susidomėjimo. Daugelis jau buvo matę pirmuosius du spektaklius – „Pragarą“ ir „Skaistyklą“, tad žiūrovams knietėjo išvysti neaprėpiamo kūrinio – Dante‘s „Dieviškosios komedijos“ – pabaigą. Žiūrovai labai gerai įvertino sezono atidarymo spektaklį, tad publikos dėmesio bei smalsumo sulaukė ir kiti spektakliai.
– Šiaip ar taip, E.Nekrošius – užsienietis, ne italas. Ar miestas susidraugavo su teatro meno vadovu?
– Vičenca, nors ir nėra didelis miestas, tačiau visais laikais garsėjo kaip svarbus tarptautinis kultūros centras. Čia galime kalbėti ir apie mūsų juvelyrų tradicijas, ir apie didžiojo architekto Palladio kūrinį – „Olimpico“ teatrą. Mūsų miesto žmonės išsyk pamilo didįjį režisierių, kuris prisiėmė nemenką atsakomybės naštą – atgaivinti miestui svarbų teatro festivalį, kurį daug kas jau laikė nevertu dėmesio. Žodžiu, pas mus visi žavisi menininku, kuris mažai kalba, bet dirba daug ir pasiekia nuostabių rezultatų.
Imsis „Jobo knygos“
Antrasis E.Nekrošiaus parašu pažymėtas „Olimpico“ teatro sezonas prasidės rugsėjo 19 dieną. Tai bus pasaulinė „Meno forto“ trupės premjera – „Jobo knyga“.
Kalbėdamas apie šį spektaklį, E.Nekrošius neslėpė: „Tai, matyt, bus vienas sudėtingiausių mano darbų. Intelektualus, interpretacinis procesas. Galėjau rinktis vieną klasikinių tekstų, ir viskas būtų buvę žymiai paprasčiau, būčiau galėjęs sau ramiai gyventi. Tačiau kažkas mane privertė apsistoti prie šio kūrinio.“
„Jobo knyga“ – tai viena iš Senojo Testamento knygų. Ji pasakoja apie Jobą, kuris prarado viską – turtą, vaikus, sveikatą, tačiau nesiliovė tikėjęs Dievu. „Nė vienas mūsų nėra apdraustas nuo gyvenimo nelaimių. Aš kol kas žinau tik tiek, kad spektaklyje tvyros skausmo atmosfera“, –savo sumanymą atskleidė režisierius.
Naujo sezono spektakliai
Lietuvio sumodeliuotame naujame Vičencos teatro sezone bus inscenizuota pjesė „Birds“ pagal Aristofano komediją „Paukščiai“. Ją statys žinomas italų aktorius, režisierius Pippo Delbuono ir amerikietė muzikė Laurie Anderson.
„Olimpico“ žiūrovai taip pat išvys dvi Bertolto Brechto pjeses – „Galilėjaus gyvenimas“ (šiam teatro eksperimentui vadovaus E.Nekrošius) ir „Karaliaus Edvardo II gyvenimas“ (italų režisierius Andrea Baracco). Garsų italų režisierių Barberio Corsetti „Olimpico“ meno vadovas E.Nekrošius pakvietė inscenizuoti indų epą „Mahabharata“. Klasikos ciklą užbaigs spektaklis-konferencija apie dvi energijos rūšis pagal graikų filosofiją „Eros ir Thanata“.
