Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje magistro studijas kremtantys aktoriai negalėtų skųstis darbų stoka – abu vis dar gyvena premjerų įspūdžiais: Justina kuria vaidmenį naujausiame Keistuolių teatro spektaklyje „12 naktis, arba Kaip norite“ (rež. I. Stundžytė), o Arnas – Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Lokyje“ (rež. L. Twarkowski).
Visgi du entuziazmu trykštantys menininkai neketina užsnūsti savo komforto zonoje – „Žuvėdros dienoraščius“ bendramokslių duetas kuria nuo nulio, taip tikėdamiesi ne tik atverti žiūrovams iki šiol neprieinamas „Atviro rato“ studijos erdves, bet ir paskatinti kitus jaunus kūrėjus dalintis savo teatriniais bandymais.
„Spektaklyje rodysime įspūdinius etiudus A. Čechovo „Žuvėdros“ tema. Tai – medžiaga apie menininkus ir jų aplinką, kuri kartais yra perdėtai dramatiška ir čia pat juokinga. Neretai mes, aktoriai, esame pernelyg linkę susireikšminti ir įtikėti, jog atliekame kažkokią ypatingą misiją. Kurdama „Žuvėdros dienoraščius“ daug galvoju apie savo mokytojus, apie aktorę Eglę Gabrėnaitę, kurios darbai yra mano magistrinio darbo tema. Spektaklyje bus naudojami vaizdo įrašai, viename iš kurių sakau: „Aš – aktorė“, tačiau dažnai susimąstau, kas aš tokia, kad taip išdidžiai tai sakyčiau? Šis mūsų eksperimentas – būtent tos aktorinės tapatybės, o tuo pačiu – ir savo asmenybės tyrimas“, – pasakoja J. Smieliauskaitė,
„Žuvėdros dienoraščius“ visų pirma kūrusi kaip vieną iš magistro studijų LMTA darbų. Aktorė prisipažįsta pradžioje net neplanavusi užauginti savo darbo iki tokio, kokį jį išvys žiūrovai, tačiau pasiūliusi Arnui prisidėti kuriant muziką sulaukė didelio palaikymo ir entuziazmo, atvedusio į abiem netikėtą rezultatą.
„Supratau, jog negaliu kurti monospektaklio, nes man sudėtinga dirbti visiškai vienai – noriu dalintis ir keistis, man patinka, kad Arnas atsineša savo pasaulį ir „praskiedžia“ manąjį su jam būdingu žaismingumu ir lengvumu. Šitaip atsiranda daugiau dinamikos – manau, kad geras kūrybinis tandemas tuo ir remiasi“, – teigia Justina.
Neseniai kitam „Atviro rato“ spektakliui – rež. I. Stundžytės „identify“ – muziką kūręs A. Danusas džiaugiasi, jog visos idėjos „Žuvėdros dienoraščiams“ kyla iš netikėtų diskusijų ir nuolatinių ieškojimų. Pavyzdžiui, šio spektaklio muziką įkvėpė kultinio britų režisieriaus Peter Greenaway filmai: „Su Justina kalbėjome apie mus erzinančius dalykus ir paminėjau P. Greenaway filmus, kurių tiesiog nesuprantu, – gal dar nesu jiems pakankamai subrendęs, – tačiau žaviuosi juose skambančia muzika. Apie tai pagalvojęs nusprendžiau remiksuoti kelis garso takelius, kuriuos žiūrovai ir išgirs spektaklyje“.
Kaip ir muzikiniai eksperimentai, taip ir visi likę „Žuvėdros dienoraščių“ elementai yra kuriami tik pačių aktorių – Arnas tokį saviraiškos būdą vadina indie (angl. independent – nepriklausomas) teatru. Kūrėjai neslepia, jog toks kūrybos būdas ne visuomet lengvas – tenka patiems pasirūpinti kiekviena smulkmena ir išmokti dirbti be jokios pagalbos, tačiau būtent tai jauną menininką užgrūdina ir veda į priekį.
„Mes tvarkomės kaip šeima ir perimame teatro laboratorijos tradiciją, kuri neapsiriboja tuo, jog pats persiveži dekoracijas ar susitvarkai po spektaklio – svarbiausia nepaleisti esmės ir eksperimentuoti. Tai reikalauja didelių laiko investicijų, bet jos atsiperka su kaupu. Džiugu, jog toms investicijoms turime erdvę, kurią stengiamės prikelti iš naujo, galime daryti kūrybinius ėjimus be atskaitomybės prieš nieką kitą, išskyrus save pačius ir žiūrovą. Tokia nepriklausoma erdvė, kokią turime „Atviro rato“ studijoje, suteikia savotišką prabangą neprivalėti nieko parduoti ar teisintis, jei kažkas nepavyksta. Didžiausia atsakomybė lieka prieš patį save“, – teigia J. Smieliauskaitė.
Savarankiškais kūrybiniais ieškojimais užsiimantys menininkai pabrėžia, jog baigę bakalauro studijas LMTA jie nebesijaučia privalantys nuolat kuo nors įtikinti kitus, tačiau susiduria su nauja, gerokai sudėtingesne užduotimi savo galimybes įrodyti sau pačiam.
„Tai iššūkis – turi įrodyti vienas pats sau, kad gali kurti. Aktorius negali liautis uždavinėti sau klausimą „Ar galiu?“, kartais netgi sveika pripažinti, kad jau metas stabtelėti, nes paties viduje pradeda vykti kažkas negero, o tu tai transliuoji žiūrovams. Ne visada gali kažką veikti vien dėl to, kad žiauriai nori – niekur nepabėgsi nuo savo, kaip kūrėjo, atsakomybės prieš tą kūrybą priimantįjį“, – svarsto Justina ir priduria, jog dažnam jaunam aktoriui būdinga susireikšminti bei įsivaizduoti, jog visi pasiekimai tėra jo paties nuopelnas.
„Man ypač svarbu paminėti žmones, be kurių čia nebūtume. Suprantu, jog kūrybinė nepriklausomybė neretai ir išauga iš tokio jaunatviško susireikšminimo, tačiau nereikia pamiršti, jog esame ką tik palikę akademiją. Man drąsa atsiverti ir pateikti savo medžiagą ne paviršutiniškai, o paliečiant jos giliausius aspektus, yra dalykas, atėjęs iš mano mokytojų – Eglės Gabrėnaitės, Ievos Stundžytės. Nors su Arnu dirbame savarankiškai, iš jų sulaukiame daug reikšmingų patarimų ir skvarbaus žvilgsnio iš šono. Didelis komplimentas yra matyti, kaip mūsų mokytojai patys ateina pasižiūrėti, ką kuriame. Tai privilegija, kurios negalima priimti kaip duotybės – ypač, kai suvoki, kiek daug yra kuriama aplinkui ir tiems autoritetams toli gražu ne viskas yra įdomu. Tuo tarpu tai, ką mes kuriame, jiems rūpi. Norisi to nesugadinti“.
Norėtųsi pasiekti, kad atėjęs žmogus, net ir neturintis nieko bendro su aktoryste, išėjęs iš čia jaustųsi šiek tiek labiau šią profesiją supratęs, - kalbėjo Justina.
Aktoriaus profesijos paradoksalumą, kartais absurdiškumu juokinančius, o kartais – giliai paliečiančius jos niuansus Justina su Arnu tikisi „Žuvėdros dienoraščiais“ atskleisti ne tik savo kolegoms bei autoritetams, bet, visų svarbiausia – į intymią studijos erdvę susirinksiantiems žiūrovams.
„Norėtųsi pasiekti, kad atėjęs žmogus, net ir neturintis nieko bendro su aktoryste, išėjęs iš čia jaustųsi šiek tiek labiau šią profesiją supratęs. Smagu, kad tai yra laboratorinis darbas, kuomet galime eksperimentuoti su klasikine medžiaga – statome ją taip, kaip tą akimirką jaučiamės. Šis spektaklis niekada nebus sukurtas iki galo – juk tai „Žuvėdros dienoraščiai“, o dienoraščius visuomet galima papildyti, išplėšti nepatinkantį lapą ar įklijuoti naują. Kartą E. Gabrėnaitė man pasakė: „Esu scenoje jau tiek metų, bet niekada nežinau, kaip bus šįsyk“. Aktoriai dažnai nusiima atsakomybę, esą, būtent šį kartą kažkas nepavyko, bet už tos nesėkmės visuomet slypi priežastys. Jas sunku atsekti. Teatras išdidina labai daug dalykų: tu dažniausiai juos pajauti ir scena keršija tau, jei atsineši į teatrą blogą sapną, jei nesistengi nusiteikti ir užlipti į ją švarus. „Žuvėdros dienoraščiuose“ visa tai reflektuojame“, – pasakoja Justina.
Nuo asmeniško ir nuoširdaus spektaklio turinio nenutolsta ir jo vizualinė raiška: pasitelkę senų dekoracijų elementus bei savo kartai puikiai pažįstamus popkultūros ženklus aktoriai siekia sukurti betarpišką, nepretenzingą atmosferą, neperkrautą technologijomis ar itin šiuolaikiškais audiovizualiniais sprendimais. Anot jų, neretai įspūdingas spektaklio apipavidalinimas pasitelkiamas siekiant užmaskuoti jo nešamos idėjos silpnumą.
„Gal kam nors tai gali pasirodyti per senamadiška, bet toks požiūris yra labai asmeniškas mano pačios dalykas“, – sako J. Smieliauskaitė, kurią kolega iškart paragina nesiteisinti dėl savo pasirinkimų.
Būtent toks – pasiteisinimų neieškantis, ypatingai asmeniškas ir autobiografiškas – jaunų kūrėjų spektaklis lapkričio 5 dieną pasitiks žiūrovus naujam gyvenimui prikeltoje „Atviro rato“ studijoje. „Labai tikimės, kad savo pavyzdžiu įkvėpsime kitus ir ilgainiui šioje erdvėje įvyks daugiau panašių ieškojimų“, – teigia A. Danusas, drauge su kūrybine partnere žadantis „Žuvėdros dienoraščiais“ atkoduoti laisvo, bet atsakingo eksperimentinio teatro esmę.
