– Elžbieta, koks Tavo santykis su apdovanojimais, ar malonu būti pastebėtai?
– Bet koks įvertinimas – ar žiūrovo geras žodis, ar šeimos palaikymas, ar kritikų, komisijos įvertinimas visada šildo. Mūsų darbas nėra individualus, mes susitinkame su daugybe žmonių spektaklių metu, ir man rūpi, kaip tai juos veikia.
– Režsierė G.Tuminaitė spektaklyje „Bedalis ir labdarys“ leido atskleisti puikius Tavo muzikinius gebėjimus, kaip ir režisierius P.Ignatavičius. Neabejoju, kad prieš šių režisierių spektaklius („Bedalis ir labdarys“, „Europiečiai“) tenka papildomai ruoštis, repetuoti, juk gyvai atlieki muzikinius numerius, meistriškai valdai instrumentus.
– Šalia teatro ir kino, muzika yra mano paraleli meilė. Tad labai vertinu visus sceninius muzikinius momentus ir tuos režisierius, kurie iš manęs jų tikisi. O Gabrielė Tuminaitė dar seniai, kai studijavome kartu, yra pakvietusi vienoje kavinėje padainuoti ir pagroti vieną dainą.
Mano tėtis – kompozitorius, pusdevintų metų mokiausi M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje fortepijono specialybėje, lankiau parengiamąjį operinio dainavimo kursą pas Sigutę Stonytę, tad meilė muzikai many dega karštai, groti ir dainuoti man natūralu.
– Kuris iš naujausių Tavo vaidmenų: Danajo dukra („Europiečiai“), Anglijos Karalienė Elžbieta („Marija Stiuart“), Labdarė („Bedalis ir labdarys“) Tau arčiausiai širdies ir kodėl?
– Visos jos man brangios savaip, ypatingos, kurtos su mylimais žmonėmis – kursiokais:
Mano Danaidė iš „Europiečių“ – pankiška, stipri ir priespaudai nebepasiduodanti, panašiai kaip ir Rusijos jaunoji karta, kuri priešinasi režimui. Kartu su keturiomis kolegėmis grojame gyvą muziką, kalbame kaip vienas asmuo ir patiriame tikrą kolektyvo jausmą.
Karalienė Elžbieta iš „Marijos Stiuart“ yra sudėtinga moteris, žmogus totalioje izoliacijoje, vaikas suaugusio kūne, laisva savo aistros kalėjime, kaip sakė Oscar'as Wilde'as. Šis vaidmuo (už kurį E.Latėnaitė buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui ir kurį dar galima spėti pamatyti gegužės 4 d. – aut.past.) kainavo daug jėgų, bet į sceną visada labai gera išeiti. Šioje asmenybėje daug jėgos.
O britė Jordan iš „Bedalio ir labdario“ – judri, lengva ir gyvenimo džiaugsmu trykštanti ofiso darbuotoja iš vakarų Europos sostinės Londono, kuriame jaučiasi kaip žuvis vandeny, nors kartais jį sudrumsčia imigrantų problemos darbe.
– Dažniausiai Tau tenka stiprių moterų vaidmenys. Net ir prieglobsčio prašytoja, kurią vaidini „Europiečiuose“ yra stipri ir kovoti už save ir kitus galinti asmenybė. O kokia esi gyvenime? Kuo gyveni?
– Esu žmogus, kuriam ne vis tiek, kaip ir kur gyvenu ir kuriu, kas aplinkui mane, kiek laiminga ir kiek kenčia kiti. Plius esu karšto būdo, jei jau tikiu kažkuo, tai tikiu stipriai ir iš visos širdies.
Noriu gyventi Lietuvoje, kurioje gerai jaučiasi laisvi, drąsūs ir įvairių pažiūrų žmonės ir visiems yra vietos, kur silpnesni gerbiami, o menininkai gyvena oriai kaip savo kūrybos autoriai (o ne išsiiminėja individualią veiklą bei verslo liudijimus), kur kultūra yra valdžios tinkamai vertinama ir skatinama kurti pridėtinę vertę mūsų šaliai ir garsinti ją pasaulyje.
– Po Auksinių scenos kryžių apdovanojimų apgailestavai, kad aktoriai, atsiimdami apdovanojimus neišdrįso pasakyti to, kas šiandien jiems labiausiai skauda. Dėl ko šiandien skaudu Tau ir ką norėtumei pasakyti atsiimdama „Lietuvos teatrų pavasario – Kaunas 2017“ festivalio apdovanojimą?
– Tiesiog apmaudą kelia „valdančiųjų“ vykdoma Šiaurės Korėjos režimą primenanti politika mūsų šalyje, auginant mokesčius, didinant draudimus, paminant pamatines žmogaus teises ir skalpuojant mūsų laisves ir sąmoningus pasirinkimus. Atrodo, kad esame laikomi nesugebantys spręsti, rinktis ir mąstyti, tai žemina. Linkiu mums aktyvumo, neabejingumo ir vieningumo, kad šalis nebūtų nuvairuota bloga sovietų sąjungą primenančia kryptimi.
Tai jei žmogus su nuomone yra stiprus žmogus, tai galite mane tokia vadinti.
