„Dabar daugiausiai laiko skiriu filmavimuisi televizijos seriale ir gastrolėms su nauja „Domino“ teatro premjera „Diena be melo“. Būna, kad per savaitę važiuojame į keturis ar penkis skirtingus miestus“, – sako E.Jaras. Vyras pripažįsta, kad karjeros pradžioje į gastroles važiuodavo retai, tačiau dabar tai tapo kasdienybe. „Susėdame į mašiną ir jau mintinai žinai: kas išsitrauks knygą, kas įniks į telefoną, o kas tuoj pat išsitrauks pagalvę“, – apie gastrolių ypatumus atviravo E.Jaras.
Kuo susijusi aktorystė ir psichologija
Aktoryste bei režisūra Evaldas Jaras domėjosi jau paauglystėje. Tačiau studijų metais, stodamas į aktoriaus specialybę, galvoje turėjo ir atsarginį planą.
„Eidamas į stojamuosius egzaminus iš tiesų netikėjau, kad iš pirmo sykio įstosiu. Tapti aktoriumi buvo labai sena ir įsišaknijusi svajonė. Tačiau jei būtų nepasisekę ten, būčiau stojęs į psichologiją. Ir tik dabar suprantu, kaip artimai susijusios šios specialybės. Gal dėl to jos abi mane taip ir traukė. Kiekvienas aktorius turi perprasti žmonių psichologiją, mokėti matyti žiūrovo akimis. O režisieriaus darbe psichologija vaidina dar didesnį vaidmenį“, – sako E.Jaras.
Televizijoje aktoriai adaptuoja žinias, įgytas teatre
Kiekvienas aktorius turi perprasti žmonių psichologiją, mokėti matyti žiūrovo akimis. O režisieriaus darbe psichologija vaidina dar didesnį vaidmenį, – sako E.Jaras.
Lygindamas vaidybą televizijoje ir teatre aktorius pripažino, kad aktoriai vis dėlto užauga teatro scenoje. „Teatre prie vieno vaidmens tu dirbi ne vieną ir ne dvi dienas. Tai laikas, kai „užsiaugini“ personažą, kapstaisi po savo vidų. Tik paskui atsineši tai į televizijos serialo ar kino filmo filmavimo aikštelę. Ten naudojiesi ir adaptuoji tai, ką išmokai teatre“, – teigia aktorius.
Paklaustas apie tuos aktorius, kurie vaidina tik prieš televizijos kameras, E.Jaras pripažįsta: „Tokiems aktoriams Lietuvoje tobulėti sąlygų nėra. Užsienyje vaidmens kino filme kūrimas panašus kaip teatre – aktoriams suteikiamos sąlygos metus susigyventi su vaidmeniu, pajausti jį, tobulinti. Lietuvoje visa tai vysta prabėgomis.“
Nemalonios gyvenimiškos situacijos – aktoriaus kasdienybė
„Nėra formulių, kaip tapti geru aktoriumi, – mįslingai teigia E.Jaras, – daug semiesi iš teatro, tačiau neabejoju, kad itin svarbu aktoriui gyventi pilnavertį gyvenimą. Nebijoti nemalonių situacijų, bandyti tai, ko iš tiesų bijai, būti žingeidžiam. Galbūt dėl tam tikrų sprendimų ar veiksnių vėliau tenka kentėti, bet juk tai irgi patirtis. Aktoriui negalima užsidaryti šiltnamyje. Išdrįsčiau pasakyti, kad gero aktoriaus širdis turi būti gyva ar netgi kraujuojanti. Tik tada esi įdomus žiūrovui.“
Aktoriaus teigimu žiūrovui svarbu matyti, kad scenoje esantis žmogus yra toks pats, kaip ir jis – su pakilimais ir nuopuoliais. Paklaustas apie naujausią savo sukurtą personažą – Žiulį komedijoje „Diena be melo“ – aktorius atvirauja, kad tai labai jam artimas ir brangus vaidmuo.
„Pats spektaklis turi situacijų, kuriose bet kuris žmogus pasimestų, nebežinotų kaip reaguoti, o scenoje privalome tai ne tik išgyventi, bet ir realistiškai perteikti žiūrovui. Tad vaidinti nėra lengva, tačiau labai įdomu. Tai jautrus ir žemiškas spektaklis“, – sako E.Jaras.
Vaidinti savo režisuotame spektaklyje – didžiausias košmaras
Aktoriui negalima užsidaryti šiltnamyje. Išdrįsčiau pasakyti, kad gero aktoriaus širdis turi būti gyva ar netgi kraujuojanti. Tik tada esi įdomus žiūrovui, – teigia E.Jaras.
Daugybė aktorių tampa režisieriais, o režisieriai nevengia vaidinti. Tačiau Evaldas Jaras tvirtina, kad tai dvi visiškai skirtingos profesijos, kurioms reikia atitinkamai ruoštis. „Vaidinti savo spektakliuose prilygsta didžiausiam košmarui, – juokiasi Evaldas Jaras. – Jeigu planuoji vaidinti savo režisuojamame spektaklyje, vienu metu turi žiūrėti į kūrinį ir kaip režisierius, ir kaip aktorius, ir kaip žiūrovas. Yra tekę pakeisti dėl kažkokių priežasčių negalinčius vaidinti aktorius savo spektakliuose. Tačiau įsijausti į vaidybą be proto sunku, kai tuo pačiu metu akies krašteliu žiūri, kaip vaidina tavo kolegos scenoje“.
Vis dėlto E.Jaras neatmeta galimybės, kad kada nors pamėgins režisuodamas spektaklį numatyti ir vaidmenį sau.
