Dar dvidešimto amžiaus penktajame dešimtmetyje užsiminta, kad operetės naratyvą adaptuoti kine būtų paprasčiau dėl lengvos, humoru prisotintos istorijos. Vis dėlto, jei pažvelgtume į šiuolaikinį kiną, čia išvystume ir operų, ir operečių, ir baletų, net miuziklų adaptacijų. Vien tik kokią didžiulę įtaką padarė 2010 metais triumfavęs Darren Aronofsky filmas „Juodoji gulbė“ (angl. Black Swan), iš kiek kitos perspektyvos paremtas garsiuoju Piotro Čaikovskio baletu „Gulbių ežeras“. Bet adaptacijos kryptis iš kino į operą ar baletą galbūt plačiajai visuomenei yra mažiau girdėta.
Besidomintys kinu negali aplenkti Federico Fellinio, Davido Lyncho ir Larso von Triero vardų.
Italų kino meistras išgarsėjo savitu braižu, kuris net įgavo specifinį feliniško kino pavadinimą. Sunku pamiršti tokius Federico Fellini šedevrus, kaip „Saldus gyvenimas“ (it. La Dolce Vita) ar „Aštuoni su puse“, iš kurio garsiąją šokio sceną „pasiskolino“ Quentinas Tarantino savo „Bulvariniam skaitalui“ (angl. Pulp Fiction).
Davido Lyncho vardas neatsiejamas ne tik nuo jo filmų, bet tuo pačiu ir nuo legenda tapusio serialo „Tvin Pyksas“ (angl. Twin Peaks), kurio trečiasis sezonas po dviejų pirmųjų pasirodė praėjus 25 metams nuo antrojo pabaigos.
Larsas von Trieras – skandinaviško kino atstovas, danas, kuris mėgsta šokiruoti ir drąsiai nagrinėjantis žmogaus tamsiąsias puses. Nuo religijos iki gyvuliškumo, peržengiamos moralinės žmogaus ribos ir nusileidžiama į pasąmonę tokiuose filmuose kaip „Nimfomanė“ (angl. NYMPH()MANIAC) ar „Antikristas“ (angl. Antichrist).
Kodėl šiame tekste minimi būtent šie trys kino meno atstovai? Visų jų sukurti filmai buvo adaptuoti operoms ir baletams.
Turbūt verta pradėti Federico Fellinio atveju, kurio filmas „Kelias“ (it. La Strada) iš tiesų nukeliavo tam tikrą atstumą ir tapo baletu. Šis projektas plačiajai publikai buvo pristatytas dar 1954 metais. Pats Federico Fellini viename iš interviu apie savo šedevrą pasakojo: Šis filmas yra pilnas mano vidinio mitologinio pasaulio katalogas, pavojinga ir beprecedentė mano identiteto reprezentacija. Pats filmo statymo procesas buvo itin sudėtingas dėl paties režisieriaus smulkmeniškumo detalėms. Po „Kelio“ premjeros Federico Fellini buvo paguldytas į ligoninę dėl pasireiškusios depresijos.
Prie šio filmo kūrimo proceso prisidėjo italų kompozitorius Nino Rota. Garsusis režisierius su juo pradėjo dirbti kiek anksčiau, prie kito filmo projekto – „Baltojo šeicho“ (it. Lo sceicco bianco). Nino Rota ne kartą buvo minimas kaip Fellinio kompozitorius, o muzikinius takelius sukūrė ir anksčiau minėtiems filmams kaip „Saldus gyvenimas“ ir „Aštuoni su puse“. Tačiau pasaulinį pripažinimą kompozitorius pelnė vėliau, sukūręs muziką Francis Ford Coppolos filmui „Krikštatėvis“ (angl. The Godfather). Už „Krikštatėvis II“ muziką kompozitorius pelnė Oskaro apdovanojimą. Sukūręs muzikinį takelį „Keliui“, kuriame pasakojama liūdna, parduotos klajojančiam artistui Gelsominos istorija, 1966 metais jis sukūrė ir muziką baletui, kuris buvo parodytas garsiajame italų La Scalos teatre.
Jau rugsėjį pristatoma „La Strados“ pagal Federico Fellini filmą šokio spektaklio premjera ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kurios choreografas - Marco Goecke.
Amerikiečių režisierius Davidas Lynchas per savo kūrybinį kelią spėjo sukurti gausybę filmų, kuriuose taip pat žaidžia tarp sąmonės, fantazijos ir sapno.
Šis režisierius dažnai koncentruojasi ne į naratyvą, bet į potyrį, išnyrančius, besikeičiančius vaizdus bei pačios atmosferos kūrimą. 1997 metais ekranus išvydo film noir stiliaus siurrealistinis trileris „Prarastas greitkelis “(angl. Lost Highway). Tai sunkiai nupasakojama istorija apie muzikantą, gyvenantį su savo žmona ir įtariantį ją neištikimybe. Vieną dieną prie durų atsiranda keistos kasetės su įrašais, kurie nufilmuoti jo namuose. Vėliau pagrindinis veikėjas atsiduria kalėjime ir yra pakeičiamas kitu asmeniu – jaunu mechaniku, kuris įsimyli paslaptingą gangsterio mylimąją.
Austrų kompozitorė Olga Neuwirth ir vokiečių rašytoja, Nobelio premijos laureatė Elfriede Jelinek prikėlė šį filmą operos formatu dar 2003 metais. 2007 metais opera buvo pristatyta Niujorke. Visai neseniai, 2018 metais, ši opera buvo pastatyta ir Frankfurte, Vokietijoje. 2019 metais britų laikraštis „The Guardian“ įvertino ją 13 vietoje, kaip vieną geriausių muzikos kūrinių nuo 2000 metų.
Viename iš interviu, paklausus kodėl kompozitorė pasirinko muzikaliai adaptuoti būtent šį filmą, Olga Neuwirth atsakė, kad jis ją palietė ne tik asmeniškai. Visų pirmiausia, labiausiai sužavėjo Davido Lyncho radikalumas, perteikiant filmo naratyvą. Veikėjai yra įkalinti situacijoje ir laike, kas tapo didžiausiu kompoziciniu iššūkiu. Šis sunkiai žodžiais perteikiamas kūrinys tapo esmine paskata sukurti tai, ką itin sudėtinga nusakyti, bet įmanoma įjungus į procesą muziką. Pasitelkdama Lyncho naudojamą garsų kalbą, kompozitorė būtent taip ir įsivaizdavo muzikinį kūrinį: be pradžios, vidurio ir pabaigos, su nesuskaičiuojama gausybe vidinių ir išorinių kambarių, keliant klausimus kas tikra, o kas yra tik šešėlis, tikrovės ir misticizmo persipynimas bei visos žmógiškosios išraiškos nuo verkimo iki riksmo, nuo juoko iki desperacijos.
Režisieriaus Larso von Triero filmai tapo atraminėmis istorijomis net dviems operos pastatymams. Pirmasis spektaklis dienos šviesą išvydo 2016 metais Filadelfijos operoje ir buvo paremtas 1996 metų filmu „Prieš bangas“ (angl. Breaking the waves). Filmą adaptuoti pasiryžo kompozitorė Missy Mazzoli ir libreto autorius – Royce Vavrek. Filmo veiksmas vyksta Škotijos salose aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Bess McNeill yra pagrindinė filmo bei operos veikėja, religinga, neseniai ištekėjusi moteris. Po nelaimingo įvykio jos vyras lieka paralyžiuotas, dėl ko jis paskatina savo žmoną ieškoti vienos nakties santykių ir pasakoti jam apie juos. Jis teigia, kad istorijos privers jį jaustis gyvu.
Po kelerių metų taspats libreto autorius Royce Vavrek pradėjo naują projektą drauge su kompozitoriumi Mikael Karlsson Švedijos karališkojoje operoje, kuris sceną išvydo dar praeitais metais. Šįkart buvo pasirinktas kitas režisieriaus 2011 metų filmas – garsioji „Melancholija“ (angl. Melancholia), po kurios spaudos konferencijos Kanų kino festivalyje, von Trierui buvo neleista jame lankytis septynerius metus.
Pats filmas – tai kelionė į žmogaus vidų per išorę. Žiūrovas stebi ne tik vidinę dviejų seserų dramą, bet tuo pačiu ir artėjančią planetą, kuri sukels Žemės pabaigą. Šis filmas, kaip ir opera, nagrinėja būties ir vidinio pasaulio klausimus, kurie aktualūs šiuolaikiniam žmogui. Tai ypač pabrėžė ir kompozitorius, ir libreto autorius, kurie viename iš interviu teigė, kad spektaklyje nagrinėjamos ne tik universalios problemos, analizuojamos iš metų į metus, bet ir modernūs, egzistenciniai klausimai. Iškyla naujų ekokritikos, karo bei pandemijos užuominų.
Per visą savo egzistavimą, kinas visada pasižymėjo dinamika ir plataus visuomenės spektro poreikių patenkinimu. Reikėjo nemenkai luktelėti, kol kinas buvo bendrai pripažintas kaip meno šaka, kuri ne kuo prastesnė už kitas. Ši dinamika ir adaptacijos galimybės atsiskleidžia ir dabar, kai matome ne tik operos, baleto, įvairių klasikinių adaptacijų kine, bet ir kino adaptacijų scenoje.
