– Pirmąjį miuziklą parašiau dar tuomet, kai studijavau anglų kalbą Bristolio universitete. „Pierced“ buvo tikra sėkmė, jis pasakoja apie penkių paauglių vasarą iškart po mokyklos baigimo, apie tai, kaip jie beprotiškai ir kartais nereikalingai pameta galvas vienas dėl kito, apie tai, kaip pirmąkart smagu ir baisu gyventi be tėvų priežiūros, apie svajones pateikti į „X Faktorių“ ir apie socialinių tinklų vergiją.
„Pierced” buvo pristatytas Londono publikai ir sulaukė puikių atsiliepimų, miuziklo teminė daina „17 Drafts”, laimėjo keletą nominacijų miuziklų apdovanojimuose. Tiesą sakant, dar dvi mano dainos dalyvaus nacionaliniame konkurse šiais metais, o po finalo skrisiu tiesiai į Vilnių – bus smagi savaitė!
Patinka pasakoti linksmas istorijas, nebijau pasijuokti iš savęs ir prajuokinti publiką. Labai džiaugiuosi, kad dirbu tai, ką mėgstu.
Praėjusią vasarą dalyvavau Edinburgo festivalyje su savo pirmuoju solo šou „Almost Epic“ – tai kol kas didžiausias mano pasiekimas. Dažnai koncertuoju, kaip komediantė-kompozitorė Londono teatruose, kabaretuose, miuzikluose ir nuolat dalyvauju įvairiose dirbtuvėse, įsiveliu į kūrybinius bendradarbiavimus su kitais Londono artistais.
Mane visą laiką domino muzikinė komedija, tai mano sritis. Patinka pasakoti linksmas istorijas, nebijau pasijuokti iš savęs ir prajuokinti publiką. Labai džiaugiuosi, kad dirbu tai, ką mėgstu.
– Muzikinis teatras kol kas yra pakankamai retas reiškinys Lietuvoje. Papasakok daugiau apie šį žanrą, ar jis populiarus Didžiojoje Britanijoje?
– O taip, muzikinis teatras čia tikrai populiarus! Tiesa, žmonėms šis žanras dažnai asocijuoja su didžiulėmis Vest End’o produkcijomis, rankų papurtymais ir „Liūtu Karaliumi”. Naujasis muzikinis teatras, ar jo banga, kuriai aš atstovauju, visai ne toks. Ne toks populiarus… (juokiasi) Bet daug turtingesnis ir įdomesnis!
Londone gyvena daugybė kompozitorių, kurie geba kurti naujus, jaudinančius, inovatyvius pasirodymus, o ir žiūrovai, pagaliau, vis labiau domisi šiuolaikinėmis kompozicijomis, medžiaga.
Man labai svarbu pažintys, kontaktai ir draugai, kuriuos susiradau būtent studijuodama. Jei būčiau viena, turbūt nebūčiau tiek pasiekusi.
Kaip ir visur, Didžiojoje Britanijoje sudėtinga gauti privataus kultūros projekto finansavimą. Tačiau matyti prošvaisčių, atsirado organizacijos „Mercury Musical Developments“ ir „Perfect Pitch“, kurios padeda jauniems kūrėjams. Taip pat vyksta konkursai ir Kultūros Taryba teikia finansavimą. Pastatyti spektaklį Londone yra ypatingai brangu, čia reikia išmonės ir talento – išlieka stipriausi.
– Kuo ypatingos Didžiosios Britanijos teatro mokyklos? Kokie tavo studijų prisiminimai?
– Baigiau Centrinę Kalbos ir Dramos mokyklą, apie kurią išliko tik šilčiausi prisiminimai. Turėjau puikius vaidybos mokytojus. Manau, kad visos teatro mokyklos naudingos tik tiek, kiek tu pats sugebi iš jų pasiimti, net nekalbu apie praktinius įgūdžius.
Man labai svarbu pažintys, kontaktai ir draugai, kuriuos susiradau būtent studijuodama. Jei būčiau viena, turbūt nebūčiau tiek pasiekusi. Smagu, kai kažkas dirba kartu, tave nuolat įkvepia. Be abejo, priemonės, kurias mokykla suteikia, taip pat turi daug reikšmės. Pavyzdžiui, studijuodama Bristolio universitete turėjau galimybę naudotis visa jų teatro infrastruktūra, paslaugomis – tai neapsakoma patirtis.
Svarbu ir tai, kad Didžiojoje Britanijoje baigus mokyklą ir toliau gali tobulėti. Kiekviename didesniame miestelyje rasi įvairių kursų, mokymų, būrelių. Štai aš ką tik baigiau klounų kursus! Svarbu nuolat ugdyti savo įgūdžius.
– Ar atsimeni savo pirmąjį artistinį debiutą? Koks jis buvo?
– Labai daug vaidinau vaikystėje dramos būreliuose, todėl negaliu atsiminti to tikrojo debiuto scenoje. Užtat aš labai aiškiai pamenu savo pasirodymą Ediburge (tarptautiniame „Fringe“ festivalyje – aut. past.) ir pirmąjį kartą televizijos studijoje.
Aš kartais nesuprantu, ar tas drebulys prieš pasirodymą yra nervinis, ar iš džiaugsmo! Kad ir kaip bebūtų, reiktų labiau sunerimt, jei prieš debiutą nelinktų kojos.
Tai buvo nenusakoma patirtis ir aš nė už ką to neiškeisčiau, kad ir kiek tuo metu drebėjo kojos. Neseniai dirbau su Michaelu Palinu iš „Monty Python“ ir buvau nustebusi, kad net ir jis, būdamas toks patyręs aktorius, jaudinosi prieš mums lipant į sceną.
Vadinasi, visai normalu, jei jaudulys niekada nedingsta. Atvirkščiai, tik įrodo, kad tau rūpi tai, ką darai. Aš kartais nesuprantu, ar tas drebulys prieš pasirodymą yra nervinis, ar iš džiaugsmo! Kad ir kaip bebūtų, reiktų labiau sunerimt, jei prieš debiutą nelinktų kojos – artistui reikia tos energijos!
– Lietuvos publikai pristatysi dar niekur nerodytą savo monomiuziklą. Papasakok plačiau apie „All By My Selfie".
– Tai dainų rinkinys apie šiuolaikinio gyvenimo absurdą. Šiame miuzikle Tamara yra vieniša Jegerbomb’ų kapitonė, kasnakt gėdingai važiuojanti metro namo ir ieškanti draugų savo „Facebook“ paskyroje.
Miuziklas pasakoja, kaip socialinės medijos šiandien nulemia tai, kas mes esame, kaip mes save matome ir kokius santykius mezgame su aplinkiniais. Tamara stebi, kaip romantika ir meilė mutavo palyginti su prieškompiuterine era, ir kaip, velniai rautų, nuspręsti, kuo būti ir ką veikti su tokiu nuolat stebimu ir įamžinamu gyvenimu. Tai smagus, gerai nuteikiantis šou, po kurio išeisite su šypsena ir niūniuodami!
– Ko palinkėtumei debiutantams, kurie šiemet pasirodys „Tylos!” festivalyje?
Visuomet tikėkit savo jėgomis ir nepasiduokite, nelaukite, kol žmonės pasiūlys jums vaidmenį. Dirbkite dieną naktį ir patys aktyviai ieškokite galimybių, kitaip sakant, patys tieskite savo kelią.
– Mėgaukitės! Kiekviena akimirka, kurią darai tai, ką mėgsti, yra šventa! Taip pat patarčiau neskubėti susitupėti: darykite kiek įmanoma daugiau ir kuo įvairesnių dalykų tam, kad suprastumėte, kas yra ta siaura niša, kurioje jūs geriausiai save realizuojate. O tai supratę – imkitės tos veiklos iš pagrindų.
Visuomet tikėkit savo jėgomis ir nepasiduokite, nelaukite, kol žmonės pasiūlys jums vaidmenį. Dirbkite dieną naktį ir patys aktyviai ieškokite galimybių, kitaip sakant, patys tieskite savo kelią.
– Ar lauki pasirodymo „Tylos!” festivalyje?
– Dar ir kaip! Niekada neteko vaidinti už savo šalies ribų, kitakalbei publikai! Bus tikras iššūkis, tikiuosi, kad žmonės mane supras. Tikrąja to žodžio prasme! (juokiasi) Negaliu sulaukti, kol atvyksiu į Lietuvą, susitiksiu su dalyviais ir publika, pamatysiu Vilnių, na, ir jūsų alaus paragausiu!
