Jauniausias užsienio programoje pristatomas režisierius – Šveicarijoje reziduojantis vokietis Michelis Schröderis. Jo kūrybinė biografija nužymėta ne tik grafinio dizaino studijomis, bendradarbiavimu su pasaulinio garso režisieriais Franco Castorfu ir Christophu Marthaleriu (su kuriuo režisavo spektaklį „Schutz vor der Zukunft“), savo teatro „kraut_production“ įkūrimu, įvairiausiomis gastrolėmis ir klajonėmis po svarbiausius Europos teatro festivalius ir teatro scenas... Bet ir 6 metų darbu barmenu bei koncertavimu su „glamour-punk“ grupe. Kaip teigia pats keturiasdešimtmetis režisierius, jo nuomone, kūryba yra visa tai, kas leidžia atsirasti konfrontacijai su tradicine, konvencine teatro sąvoka.
Koliažo principu dėliojama ne vien režisieriaus kūrybinė biografija, bet ir jo sceninė kūryba. „Sirenų“ publikai šiemet pristatomas jo spektaklis „Apie gyvenimo trumpumą“, įkvėptas Romos filosofo Senekos to paties pavadinimo esė. Spektaklyje ne vien ieškoma to, kas galėtų būti pavadinta gyvenimo prasme, bet ir atskleidžiami gyvenimo paradoksai, dinamiško veiksmo apsupty kuriami besimaišant „rimtojo“ meno ir popkultūros ženklams. Spektaklio dramaturgija – tai aktorinių improvizacijų, muzikinių numerių ir poetinių įvaizdžių kaleidoskopas.
„Kiekvienas spektaklis yra susidūrimas su publika. Stengiamės sukurti labai tiesų ir impulsyvų santykį su žiūrovu. <...> Norime juos liesti, erzinti, provokuoti ir tuo pat metu atiduoti jiems visą mūsų aistrą, mūsų jėgą ir mūsų pažeidžiamumą“, – teigia režisierius.
Kitas „Sirenų“ svečias – Rodrigo García. Mėsininko sūnus, augęs Buenos Airės priemiestyje, dirbęs daržovių pardavėju, paštininku, mėsininku ir reklamos kūrėju, o galiausiai savarankiškų pastangų dėka įkūręs savo teatrą „La Carnicería Teatro“ („Mėsinės teatras“). Tėvo noras, kad sūnus sektų jo pėdomis, savotiškai išpildytas. Nuo 1986 m. Madride gyvenantis ir dirbantis kūrėjas su savo teatru išvystė stebinančią teatrinę kalbą, ženklinančią naujų kasdienybės ritualų žemėlapį. García atsisako būti uždarytas teatre, kuriamame tik specialistams ir dirbti pagal kodus bei dogmas. Jo kuriami tekstai yra įkvėpti gatvių, kuriose augo, o jo kūriniai tampa realybės tęsiniu, sustiprinamu poetinio lygmens. Po gyvūnų teisių apsaugos aktyvistų išpuolio Lenkijoje, radikaliųjų katalikų protestų Prancūzijoje, García jaučiasi... privilegijuotas, kad į jo teatrą – o dar šiandieniniais laikais – apskritai reaguojama.
Rodrigo García „Sirenų“ žiūrovui jau pažįstamas nuo 2005 m., kai į Vilnių atkeliavo jo „Ronaldo, klouno Makdonaldo istorija“. Vienus spektaklis sužavėjęs, kitus papiktinęs – abejingų nepaliko. Šiemet festivalio rėmuose bus galima pamatyti spektaklį „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“, po kurio režisierius buvo apdovanotas Europos Naujosios teatrinės realybės prizu. Neharmoningą skausmo koncertą žiūrovui pateikiantis García spektaklyje su jam būdingu kandžiu humoru kalba ir tyčiojasi iš šiandieninės vakarų visuomenės. Per dantį traukiamas dirbtinis juokas, kuriuo juokiasi net nelaimingi, eskaluojamas kasdienis nuobodulys ir prabanga, narstomas santykių veidmainiškumas.
Lietuviams jau pažįstamas ir kitas festivalio svečias – italas Romeo Castellucci. Kartu su savo įkurta kompanija „Socìetas Rafaello Sanzio“ Castellucci yra pristatęs nemažai spektaklių, pasižyminčių ypatingai netikėta forma. Tarkime, spektakliai, vykstantys kaimo keliuose ar urvuose, kuriuose veikia 300 skirtingų gyvūnų rūšių. Castellucci stilius yra ir šokiruojantis, ir žavintis: chaosas, sustyguotas it orkestras, keistų kūnų aktoriai... Režisierius renkasi apipavidalinti kataklizmus ir, pasitelkdamas galimybę prasibrauti iki pasąmonės, siekia sukrėsti žiūrovą emociškai.
Į Lietuvą „Sirenų“ programoje jau buvo atvežti 2 šios kompanijos spektakliai „Tragedia Endogonidia“ ir „Dieviškoji komedija. Pragaras“. Šiemet žiūrovams bus pristatomas dar vienas neįprastos formos spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“. Prancūzijoje ir Belgijoje šis spektaklis buvo nulydėtas dešiniųjų radikalų protestų ir mėginimų jį nutraukti. Režisierius vėliau, perfrazuodamas Kristaus žodžius, teigė šiems drumstėjams atleidžiantis, nes jie nežino, ką daro. Protestuotojai buvo papiktinti Antonello da Messinos nutapyto Jėzaus Kristaus portreto, kabančio scenoje, kurioje veikia sūnus ir senas tėvas.
Prabangioje balto interjero aplinkoje nuo senatvinės gėdos neapsaugotas nei tėvas, nei jį stebintys sūnus ir Dievo Sūnus. Pastarojo veidas kone atgyja, čaižomas kurtinančios muzikos. Kaip komentuoja režisierius, vadinantis šį spektaklį „šventvagyste“, „Iki Nikėjos susirinkimo Bizantiškosios krikščionybės tradicijoje Kristaus veido garbinimas ikonose buvo laikomas šventvagišku ir stabmeldišku dalyku. Galilėjus elgėsi šventvagiškai, kai teigė, jog žemė yra apvali. Matyti tėvą namuose ar virtuvėje, pasruvusį savo paties išmatose – tai šventvagiška.“
„Sirenų“ užsienio programos eretikai – tai galimybė susipažinti su skirtingomis ir savotiškomis šių kūrėjų pasaulėžiūromis, naujausiomis teatro flagmanais vadinamų kūrėjų tendencijomis bei susidurti su ypatingai aštria teatrine kalba.
APIE GYVENIMO TRUMPUMĄ (Von der Kürze des Lebens)
Režisierius Michel Schröder
Krautproduktion, Šveicarija /www.krautproduktion.ch/
Rugsėjo 30, spalio 1, 19val, Menų spaustuvė, Juodoji salė
Kalba: vokiečių, lietuviški titrai
Trukmė: 120′
MIRTIS IR REINKARNACIJA Į KAUBOJŲ (Muerte y reencarnación en un cowboy)
Režisierius Rodrigo García
Teatro Nacional de Bretaña-La Carnicería Madrid /www.mataderomadrid.org/
Spalio 4, 18:30, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Didžioji salė
Kalba: ispanų, lietuviški titrai
Trukmė: 90′
APIE DIEVO SŪNAUS VEIDO KONCEPCIJĄ (Sul concetto di volto nel Figlio di Dio)
Režisierius Romeo Castellucci
Socìetas Raffaello Sanzio /www.raffaellosanzio.org/
Spalio 6,7 d., 18:30, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Didžioji salė
Kalba: italų, lietuviški titrai
Trukmė: 60′
