Ji gruodžio 4–5 dienomis lips į OKT/Vilniaus miesto teatro sceną kaip Fojerbach – kaip ir jos mokytojas, kurio sukurtas Fojerbachas dažnai įvardijamas lyg vienas stipriausių vaidmenų Lietuvos teatre.
Artėjant „Aš, Fojerbach“ (rež. Lina Židonytė) spektakliams – interviu su pačia K.Švenčionyte.
– Kristina, ar nenustebai sulaukusi kvietimo sukurti Fojerbach(o) vaidmenį? Juk tai vyriškas vaidmuo.
– Nepavadinčiau to tik nuostaba. Tuo metu mane aplankė šiek tiek daugiau emocijų, jausenų ir minčių. Tai buvo netikėtas pasiūlymas. Žinojau vienintelį žmogų, įkūnijusį Fojerbachą – tai mano mokytojas Valentinas Masalskis. Ir mokytojas įkūnijo jį taip meistriškai, kad kito Fojerbacho net įsivaizduoti negalėjau, netgi tarp mūsų lietuviškųjų aktorių teatro dinozaurų.
Fojerbachas – tai Masalskis su milžiniška metalinio šuns konstrukcija prieš akis, nors tu ką. O ką jau kalbėti apie kokią jaunutę aktorę... Taigi, netikėtas kvietimas man buvo labiau ne dėl personažo lyties, bet dėl Fojerbacho lietuviškosios istorijos, vaidmens svorio ir apimties, vaidmens patirties bazės.
– Fojerbachas Lietuvos teatre visų pirma siejamas su Valentinu Masalskiu – Tavo mokytoju. Ar neslėgė tam tikras autoriteto akmuo?
– Slėgė ir slegia. Todėl dar vis asmeniškai nepakviečiau savo Mokytojo į šį spektaklį. Dar viskas per šviežia, prieš jį dar nedrąsu. Tikiu, įsivaidinsiu ir įsidrąsinsiu. Ne tik autoriteto akmuo yra svarus. Slegia atsakomybės prieš vaidmenį, prieš autorių, prieš režisierių, partnerį, žiūrovą, save. Bet kurdama pasidedu tuos akmenis šalia, neapsikraunu jais. Kitu atveju iš kūrybos liks tik pastanga, klampojimas, akmenų tempimas arba ridenimas į kalną. Bet Fojerbach nėra Sizifas. Ji veikiau užsiima ne akmenų tempimu, nešimu, traukimu ar stumimu, bet žongliravimu jais.
– Apie Masalskį ir jo santykį su savo mokiniais sklando kone legendos. Papasakok šiek tiek, kaip tai atrodo.
– Man patinka legendos, mitai, pasakos, burtai. Gal nevertėtų išsklaidyti magijos ir buitiškai tėkšti cepeliną su visais spirgais ant lėkštės. Juolab, kad cepelinų Masalskis mums niekad ir nevirė. O kad kasryt gamindavo sumuštinius, omletus, tiramisu, kad auklėjo dorai, atjaučiančiai, rūpestingai – tai galiu patvirtinti nedvejodama. Ir visa dėstytojų komanda, kurią jis buvo subūręs – savo sričių specialistai, praktikai, realiai suvokiantys, kokie profesiniai įgūdžiai reikalingiausi. Jaučiuosi apdovanota, kad galėjau mokytis pas juos. Ir vis dar mokausi, kad ir nebe oficialiai.
– Ar išties tai kiek primena tam tikrą komuną, kokią turėjo Jerzy Grotowskis ar Tadashi Suzuki?
– Deja, neteko mokytis pas Grotowskį ar Suzuki, tik teoriškai žinau apie jų mokyklas ir komunas, tad lyginti būtų gana nelygiavertiška. O V.Masalskis mus mokydamas akcentavo, mano galva, pagrindinį dalyką, be kurio buvimas teatre taptų tiesiog neįmanomas – darbą komandoje. tai komuna ne bendros gyvenamosios vietos, ne asmeninių santykių, bet tikėjimo idėja, spektakliu, kūrybine prasme. Mes buvome ne kažkokia mistifikuota užsidariusi grupelė, bet žmonės, kurie tikėdami teatro paveikumu ir spektaklio idėja tarnauja kūrybai.
Skamba visai paprastai, tačiau kai realiai susiduria absoliučiai skirtingos egocentriškos asmenybės – išmokti susivaldyti, mandagiai, suprantamai išreikšti savo ir priimti kito požiūrį, priimti bendrą vardiklį pasidaro visai nepaprasta. Pykti, verkti, isterikuoti, visus pasiųsti – tai lengviausia. O susigrojimo reikėjo mokytis. To mus mokė. Nesusiniveliuoti, ne tik unisonu dainuoti, bet muzikuoti, išgirsti vienam kito absoliučiai skirtingą natą ir savąją transliuoti švariai tam, kad pasigirstų bendras skaidrus skambesys. Ir galo tam mokslui nėra.
– Kaip atrodė Tavosios Fojerbach gimimas?
– Užsimezgė gi Fojerbach iš didelės jaunos gaivališkos vitališkos meilės, aistros, tikėjimo ir pasitikėjimo vienas kitu. Absoliuti romantinė karšta meilė be išskaičiavimų ar pamatavimų. Be jokių garantų. Pradžioje – netgi be konkrečios gyvenamosios vietos. Po to namai atsirado. Gimė sveika, bet užsispyrusi, temperamentinga, mąsli. Neįvardinčiau, kad gimimas yra baigtinis veiksmas personažui. Ji gimė, faktas konstatuotas, bet vystymąsis dar visai neseniai prasidėjo, dar laukia visi gyvenimo etapai.
– Ar pačiai kaip aktorei dažnai tenka susidurti su fojerbachiška situacija, kuomet nuolatos tenka įrodinėti savo vertę?
– Neretai pastebiu, kad etiketė būna priklijuojama net ne vadovaujantis žmogaus savybėmis, charakterio bruožais, o tiesiog patekus į tam tikrą situaciją. Jei teko taisyti psichinę sveikatą ir gulėti tam skirtoje klinikoje – turi psicho etiketę amžiams. Jei bent kartą gyvenime teko apsilankyti policijos komisariate, o, neduokdie, ilgėliau pasėdėti – zoninis ir taškas, pavojingas, agresorius. Jei bandei narkotikų – pavojingas narkomanas. Jei nusišnekėjai – durnius. Jei kartą gyvenime suklupai – nebeturi galimybės atsistoti, moraliai tu nuteistas. Apsilaižant pirštelius bus užklijuota etiketė ir būsi išstatytas teismui. Nors viduramžius vadiname žiauriais raganų medžioklės laikais, bet dabar pastebiu ne mažiau žiaurią moralinę inkviziciją. „Aš, Fojerbach“ kalba apie tai.
– Kiek tau apskritai gyvenime svarbu sąvokos vyras-moteris, vyriška-moteriška?
– Visų pirma, tai biologinis lyties skirtumas, ne „vyriškų“ ir „moteriškų“ savybių rinkinių paketėlis. Prieš tai bet kokiu atveju seka žmogiška – nežmogiška.
Tankred Dorst, Ursula Ehler „Aš, Fojerbach“ (rež. Lina Židonytė) –gruodžio 4–5 d., 19 val., OKT/Vilniaus miesto teatre (Ašmenos g. 8, Vilnius). Pradžia 19 val. Bilietus platina „Tiketa“.
