Šįmet kaip vienas aktualiausių festivalio pasirodymu įvardijamas iš Baltarusijos pabėgusio menininko Igorio Šugalėjevo šokis „375 0908 2334 / Asmuo, kuriam skambinate šiuo metu nepasiekiamas“. „Šiuo metu jis gyvena Berlyne, – 15min pasakojo G.Masteikaitė. – Tikėkimės, kad jam pavyks saugiai atvykti į Vilnių, nes jo tema – atvira ir drastiška.“
Įvykiai Baltarusijoje nesibaigė
– Kodėl baltarusių choreografas I.Šugalėjevas įvardijamas kaip vienas svarbiausių?
– Įsikūrus Lietuvos šokio informacijos centrui (LČIC), jis augo ir tobulėjo ir dėl Skandinavijos šalių finansinės bei intelektualinės paramos. Ilgą laiką LŠIC dirbantys kolegos ir Lietuvos šokio bendruomenė sėmėsi patirties ir mokėsi būtent iš užsienio kolegų. Mes mokėmės iš jų. O dabar Lietuvai atėjo laikas atiduoti savo duoklę kaimynams, šalia kurių visada buvome arti.
Tarp kitko, prieš pat pandemiją turėjo vykti Lietuvos šokio platforma Baltarusijoje. Jos metu tikėjomės skatinti bendravimą tarp menininkų, atvežti europietišką mąstymą.
Vis dėlto, I.Šugalėjevas nėra tas, kuriam reikia pagalbos – jis puikus menininkas bei aktyvistas. Dalį festivalio mokamo honoraro jis skirs „the Humanosh“ fondui Lenkijoje, kuris rūpinasi politiniai pabėgėliais iš Baltarusijos. Tačiau programoje jis atsirado paskutinis ir visai neseniai. Jo kūrybą atradau per rekomendacijas, o pamačiusi darbą supratau, kad tai absoliučiai atliepia už sienos vykstančius dalykus.
– Kas jus šiame kūrinyje taip palietė?
– Spektaklis yra paskaita-performansas, kuriame menininkas smulkiai pasakoja apie Baltarusijos politinius pokyčius rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais iškart po rinkimų rezultatų paskelbimo.
Kūrinio trukmė priklauso nuo situacijos – auditorijos reakcijos bei prie jo prisijungsiančio kolegos iš valstybės, kurioje jis svečiuojasi.
Man asmeniškai aktuali spektaklio idėja, menininko kalba bei skleidžiama žinia. O kaip festivalio vadovei rūpi priminti, kad taip, tokie dalykai Baltarusijoje vyksta. Ir niekas čia nesibaigė.
Po pasirodymo žiūrovai bus kviečiami į diskusiją, labai norėtume pakviesti Lietuvos baltarusius taip pat prisijungti.
Ar esate girdėję apie D.Strimaitį ir A.M.Adomaitytę?
– Tarptautinėje programoje įvyks šeši pasirodymai. Įdomu, ar tikrai visi atlikėjai atvyks.
– Dabar atrodo, kad visi turėtų atvykti, tačiau rezultatus paskelbsime po festivalio.
Šiais laikais dažnai tenka pagalvoti apie tvarumą, ekologiškumą, kas ypač išryškėjo pandemijos metu. Dėl šių priežasčių norime atvežtiems projektams suteikti daugiau galimybių atsiskleisti. Tarkime, anksčiau buvo įprasta spektaklį parodyti po vieną kartą. Šįmet juos bus galima pamatyti po keturis penkis kartus. Šia kryptimi nuosekliai jau einame keletą metų.
Tiesa, mūsų tarptautinę programą taip pat papildo ir lietuviai iš užsienio, kurių neišvysite Lietuvoje. Tai yra Dovydas Strimaitis ir Ana Marija Adomaitytė.
– Kas atsitiko, kad šie žmonės – užsienyje?
– Šie žmonės – tai du jauni kūrėjai, kurie po mokslų išvažiavo į užsienį. Natūraliai jie įsiliejo į tarptautinių trupių veiklas. D.Strimaitis pradėjo karjerą Nacionaliniame Marselio balete, kas yra didžiulis pasiekimas. A.M.Adomaitytė, baigusi mokslus Šveicarijoje, įsiliejo į šalies meno bendruomenę ir nusprendė, kad kol kas ten nori ir darbuotis.
Ne vienerius metus festivalis atlieka tarpininko misiją ir palaiko ryšius tarp mūsų auditorijos ir lietuvių kūrėjų, dirbančių ir gyvenančių užsienyje. Tad šiais metais šią tradiciją taip pat tęsiame.
Šokio kelionę pradės Šeškinėje
– Lietuviškoje programoje bus trys premjeros. Kuo jos ypatingos?
– Premjeros visada ypatingos tuo, kad yra premjeros. Jas gali įvertinti tik tada, kai jos pasibaigia. Suprantama, kad pandemija labai paveikė menininkų kūrybinius planus ir didžioji dalis premjerų lauks jau rudens sezone.
Tačiau kaip ir pernai „Naujojo Baltijos šokio“ pozicija yra palaikyti menininkus, jų idėjas. Paremti savo bendruomenę ne tik finansiškai, bet ir rodyti jų darbus. Todėl šįmet didžiulis dėmesys skiriamas Lietuvos menininkams, mums pasisekė dėl įdomių projektų, kuriuos turime.
Festivalis startuoja su nestandartiniu projektu „Einu pirkti pieno“, jungiančiu įvairių amžiaus ir patirties prasme kūrėjų grupę. Liepos 1–3 d. 19 val. susitinkame Šeškinėje, Čiobiškio g. 6, prie dvylikaaukščio.
O štai liepos 16–17 d. MO muziejaus terasoje Šeiko šokio teatras kartu su prancūzų choreografu Rachidu Ouramdane pristatys spektaklį „Audros akis“ – tai bus fiziškai sudėtingas ir labiausiai šokinis festivalio spektaklis.
Primenu, kad tik festivalio pabaigoje žinosime tikrąjį rezultatą. Juk festivaliai nėra vien saugaus ir patikrinto turinio rodymas, bet ir erdvė eksperimentams bei dialogui su auditorija kurti.
– Kada sužinojote, kad festivalis iš tiesų įvyks?
– Pernai spėjome festivalį pristatyti tiek įprastu, tiek virtualiu formatu. Šių metų pradžioje supratome, kad turime daryti viską, kad festivalis vėl taptų gyvo susitikimo vieta.
Tačiau dėl 2021-ųjų „Naujojo Baltijos šokio“ formato nusprendėme kovo pradžioje, nors dar vasario mėnesį kilo didžiulė dilema – nukelti renginio datą ar rodyti kūrinius 30 proc. užimtumo salėse? Apsisprendėme pakeisti publikai įprastą datą, nes norėjome išlaikyti džiugesio, šventės atmosferą, o sėdėjimas pustuštėse salėse nėra jau tokia džiugi patirtis.
Be to, vežti užsienio trupes į pagrindinę mūsų salę „Menų spaustuvėje“, kurioje dėl apribojimų spektaklį galėtų pamatyti daugiausia 70 žmonių, finansiškai neapsimoka.
Kita vertus, pandemija leido festivalyje eksperimentuoti. To tradicinėmis sąlygomis nebūtume galėję daryti. Todėl šį kartą eisime į miestą, MO muziejų bei Nacionalinę dailės galeriją ir tikėsimės, kad lietaus bus mažai.
