„Kadangi puikiai žinau visas filmų scenas, kurios buvo naudotos „Psycho“, buvo keista, kad patį pirmą premjeros vakarą nesijuokė nei vienas žiūrovas. Pradėjau suvokti, kad žiūrovams tai yra labai nauja, bet jie nori pažinti, žinoti... O tam reikia laiko“, – LRT.lt prisipažįsta G.Minelgaitė.
Pirmą kartą Lietuvoje pristatoma serija, skirta mėgstantiems kiną ir sutinkantiems, kad ne viskas vizualiame mene turi būti atpažįstama. „Psycho“, anot G.Minelgaitės, tiria filmų pasaulį iš įvairių perspektyvų, pasitelkiant vaizduotę ir protą. Serija „Just like in the movies“ siūlo pažvelgti į santykį tarp kinematografijos ir inscenizacijos.
Siekė aktorių ir estetikos konkurencijos
G.Minelgaitė pirmajai „Kaip kine“ serijai pasirinko naują metodą – aktoriai ant scenos tiesiogiai vaidino filmų scenų garsus. Paruošiamųjų darbų procesas, anot režisierės, buvo labai malonus, tačiau jos taikoma stipri darbo specifika reikalavo itin daug profesionalumo ir valios pastangų.
„Privalėjome palaikyti stiprų kūno ir smegenų darbą. Tai – labai daug pastangų reikalaujantis reikalas. Be to, kiekvieną kartą pridėdavau vis naują detalę, apie kai kurias jų (kaip scenos konstrukciją) aktoriai sužinojo tik paskutinę savaitę. Nenorėjau, kad aktoriai žinotų, kaip viskas bus stipru estetiškai. Siekiau aktorių ir estetikos tarpusavio konkurencijos“, – teigia režisierė.
Nustebino žiūrovų reakcijos
G.Minelgaitė pasakoja, kad „Psycho“ premjera Kaune vyko net penkias penkis vakarus iš eilės, tačiau kaskart susirinko pilna salė žmonių.
„Gavosi labai stiprus žanras, visiškai naujas dalykas, tikrai nesitikėjau, kad žiūrovai taip gražiai priims. Buvo atvejų, kai negalėjome įleisti visų norėjusių, nes jiems tiesiog nebuvo vietos“, – sako režisierė.
Specialiai į „Psycho“ premjerą atvyko ir du profesoriai iš G.Minelagaitės alma mater – Didžiosios Britanijos Goldsmiths universiteto.
„Jie taip pat buvo nustebę mano įneštomis naujovėmis ir panaudotais elementais. Viena profesorė prisipažino, kad pirmą kartą mato kiną taip tiesiogiai supintą su teatru ir performanso metu. Ji netgi cituos mano darbą savo paskaitose“, – pasakoja G.Minelgaitė.
Anot G.Minelagaitės, Lietuvoje, priešingai negu galvoja daugelis, žmonės yra pasiruošę priimti alternatyvius dalykus. „Prie manęs prieidavo vaikai iš mokyklos ir pasakodavo, kad matė vieną ar kitą filmą... Tai labai nustebina. Atsirado žmonių, kurie tiesiog norėjo peržiūrėti panaudotus filmus, jeigu dar nebuvo jų matę“, – prisimina G.Minelgaitė.
Režisierė pasakoja, kad dabar jos ateities planuose – jos performansų premjeros Berlyne bei Niujorke. „Norėtųsi savo kūrybą pristatyti ir Vilniuje. Bet mano darbus atmetė Šiuolaikinio meno centras, pareiškęs, kam man ten ne vieta. Bet bandysiu darbus parodyti kitose Vilnius vietose. [...] Kol kas realiausiai planai yra Berlynas ir Niujorkas. Šiuo metu bendrauju su režisieriumi Bobu Wilsonu dėl galimo rodymo „Watermill Centre“, – teigia ji.
Džiugina nauji neįprasti metodia
G.Minelgaitės „Psycho“ naudoti metodai yra nauji ir neįprasti panašaus žanro pastatymuose, tačiau jie sudomino ne tik žiūrovus, bet ir meno srities specialistus.
„Vaizdinis mąstymas remiasi ikonografijos – ikonologijos žaismu. Vizualinės figūros keliauja iš kino į fotografiją, iš ten į teatrą, į tapybą ir vėl savais ratais, iki pat žmonių elgesio manierų. Todėl teatriniai žaidimai tam tikro stiliaus ikonografija/ikikologija yra labai įdomūs, ir tai yra įdomiausias G. Minelagaitės pasiekimas. [...] Kaip šekspyriškame teatre, vyrai vaidina moteris, tačiau, skirtingai nei klasikiniuose tokio pobūdžio vaidinimuose, nepersirengia moterimis arba tai pažymi tik maža detale“, – apie „Psycho“ rašo filosofas, kultūros teoretikas, antropologas prof. Gintautas Mažeikis.
„Jokių interpretacijų. Tik tikslus kaip laikrodis ėjimas kino žvaigždžių vaidmenimis, pasiskolinant jų balsą. Meistriška navigacija dekadanso estetikos vandenyse, su B.Wilsono šlovinama Marlene Dietrich priešaky“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto dekanė Teatrologijos katedros docentė Ina Pukelytė.
Savo ruožtu menotyrininkė Dovilė Tumpytė išskyrė, kad ją sužavėjo aktorių vaidyba bei „Psycho“ paliesti vyriškumo bei moteriškumo klausimai. „Tai, kad aktoriai įkūnija kino personažus per mini gestus, pozas, veido išraiškas itin charakteringai – leido man suprasti, ką reiškia performatyvumo sąvoka teatre taip, kaip iki šiol performatyvumo netraktavau vizualių menų lauke“, – rašo menotyrininkė. D.Tumpytė taip pat pabrėžė G.Minelgaitės gebėjimai „žaisti“ empatijos jausmu, provokuojant „jusliškumą ir panirimą į vaizduotę“.
Kelionė, į kurią kviečia G.Minelgaitė, leidžia mėgautis scenos menu ir estetiškai precizišku aktorių darbu, rašė kultūros entuziastas Artūras Bulota. „Didžiulis medžiagos kiekis, skaniai guldomas įvairiausiomis priemonėmis ir emocijomis. Dvi valandas prieš akis vykstantis „filmas“ ištirpsta nuoširdžiam nore būti mačius visus noir [filmus], kurie buvo įkvėpimas autorei. Valio už pasirinktas priemones, tempą ir taip reikalingą subtilumą bei pagarbą scenai ir žiūrovui“, – teigia A.Bulota.
