Su dainininke, neseniai įveikusia pusantro šimto konkurentų iš trisdešimties pasaulio šalių ir laimėjusia tarptautinį Klaudios Taev jaunųjų operos solistų konkursą Estijoje, susitinkame vakariniam žiūrovų antplūdžiui besiruošiančioje LNOBT kavinukėje. Netrukus sužinosite, kodėl jauki prieblanda šiai kerinčiai scenos deivei labai patinka.
– Gabriele, kuriame mieste šiuo metu jūsų namai?
– Nuo studijų laikų kartu su vyru kuriame savo namus Kaune. Ten dažniausiai ir dirbame: esu Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė, dėstau Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje. O Vilniuje esu LNOBT operos solistė stažuotoja. Mėgstu vairuoti, tad kelionės iš Kauno į Vilnių nėra problema. Didesniuose megapoliuose toks atstumas daugeliui gyventojų būtų įprasta kasdienybė.
– Kas Jums svarbiausia namuose?
– Namie svarbiausia ramybė. Žinoma, sudėtinga kalbėti apie visišką ramybę, kai namuose gyvena toiterjeras, lojantis kone ištisą parą... Bet turime tradiciją namo sugrįžę įjungti lengvą, neįpareigojančią džiazo muziką, kokia dažnai skamba kavinukėse. Vakarais užsidegam žvakių. Mėgstam būti prieblandoje – pagrindinio kambarių apšvietimo praktiškai nenaudojame, nes su juo išgaruoja jaukumas. Prožektorių dėmesio man pakanka ir scenoje.
Ir dar man labai svarbu, kad visi – aš, vyras ir šuo – būtume namuose. Jei nors vieno trūksta – jau nebesijaučiu taip gerai. Su vyru galim sėdėti skirtinguose kambariuose ir užsiimti savais darbais, bet labai svarbu jausti taikų vienas kito buvimą.
– Savo vyrą Donatą pažįstate nuo paauglystės...
– Taip, mes kartu jau trylika metų. Susipažinome mokydamiesi Šeduvos gimnazijoje ir lankydami joje veikiantį moksleivių vokalinį ansamblį „Džia-Da“. Donatas vyresnis už mane, jis baigė mokyklą anksčiau ir pradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Vėliau aš atvažiavau į Kauną studijuoti. Susituokėme 2019-aisiais, kai gavau bakalauro diplomą.
Dabar vyras – tikras mano sėkmės talismanas: jis būna beveik visuose spektakliuose, kuriuose dainuoju. Nors susitinkame tik spektakliui pasibaigus, bet man ramiau žinant, kad jis ten, salėje, yra. Jis – tas ramybės šaltinis, apie kurį kiekviena moteris svajoja.
– Esate gyvas pavyzdys, kad norint tapti operos soliste nebūtina nuo mažumės lankyti muzikos mokyklos...
– Taip, nes stodama į VDU Muzikos akademiją jokio formalaus muzikinio išsilavinimo neturėjau. Nors visuomet savarankiškai domėjausi muzika, puikiai suvokiau didžiulį žinių trūkumą. Paprastai tokių kaip aš tiek Vilniuje, tiek Kaune laukia dveji papildomi parengiamųjų studijų metai. Bet aš buvau užsispyrusi – susiradau korepetitorę Šiauliuose, kuri sutiko per tris mėnesius parengti mane egzaminams. Ji kantriai, negailėdama laiko mokė mane visko nuo pat pagrindų. Po kiekvieno susitikimo su mokytoja gaudavau kalną namų darbų, prie kurių sėdėdavau per naktis. Rezultatas nustebino: muzikologijos egzaminą išlaikiau devynetui ir gavau valstybės finansuojamą studijų vietą! Niekam neperšu tokio kelio, bet įsitikinau: kai noras didelis – įmanoma beveik viskas.
– O prieš tai tebuvo patirtis moksleivių vokaliniame ansamblyje?
– Taip, bet reikia pažinoti to ansamblio vadovę Aureliją Meškauskienę! Ji niekada mums, mokiniams, negailėdavo savo laiko. Mane ji mokė ne tik dainuoti, bet ir groti pianinu, nes aš labai to norėjau. Kai tapau vyresnė, dalyvaudavome įvairiuose konkursuose.
– Ar savo pianiną namuose turėjote?
– Net ne pianiną, o tikrą rojalį! Iš pradžių mėginau iš klausos groti tėčio dovanotu sintezatoriumi, bet labai norėjau tikro pianino. O mano tėtis – maksimalistas: paprašius pianino, gavau rojalį. Iki šiol atsimenu, kaip karališkai jis buvo įneštas į mūsų namus... Po pamokų sugrįžusi, nuo instrumento tiesiog neatsitraukdavau.
Tėvų palaikymas man buvo begalinis, sunkiai įsivaizduojamas. Tarkim, šiandien aš pati turėčiau dukrą, kuri nei iš šio, nei iš to, jokios muzikos mokyklos nelankydama, namo parėjusi pareikštų: „Mama, aš būsiu operos solistė“. Turbūt jai atsakyčiau: „Dukra, dar pagalvok, ar pavyks iš to duoną valgyti...“ O mano tėvai nė sekundės manimi neabejojo. Neišgirdau netgi žodžio „pagalvok“, tik: „Gerai, pirmyn“. Kai pranešiau, kad man reikės korepetitorės: „Gerai, važiuok“.
– Ar nebuvo pagundų užsiimti populiaresne šiuolaikine muzika?
– Klausytis jos galiu, bet visada jutau, kad mano balsas nesutvertas nei pop, nei jazz, nei rock muzikai. Jis iš prigimties turėjo klasikinio skambesio užuominų, todėl net nesvarsčiau kitų galimybių.
– Kaip nutiko, kad vos baigusi magistro studijas pati pradėjote dėstyti VDU Muzikos akademijoje?
– Tiesiog gavau pasiūlymą tapti dėstytoja. Dažnai tenka diskutuoti su kolegomis tema, ar tokiems jauniems ir palyginti nedaug scenos patirties turintiems žmonėms, kaip aš, apskritai verta imtis dėstymo. Bet tuo abejojantieji nesupranta, kad dėstydamas be galo daug išmoksti pats. Anksčiau galvodavau, kad mokytojai vien iš mandagumo kartoja sparnuotą frazę, neva jie mokosi iš savo mokinių...
– Ar Violeta „Traviatoje“ Jums buvo svajonių partija?
– Ji buvo svarbi – juk studijavau magistrantūroje tuo metu, kai buvo minimas Lietuvos operos šimtmetis. Tiesą sakant, jau pirmaisiais studijų metais, kai profesorė Sabina Martinaitytė tik pradėjo profesionaliai „čiupinėti“ mano balsą, išgirdau, kad ateityje man puikiai tiktų Violetos partija. Bet vien į tai nesikoncentravau – studijuodama kiek įmanoma ,,gėriau“ visas vokalo pamokas tiek Kaune, tiek stažuotėje Varšuvos Didžiajame teatre, tiek įvairiuose meistriškumo kursuose užsienyje.
Ir išsipildė pranašingi profesorės žodžiai: būdama magistrantė, sulaukiau kvietimo imtis Violetos vaidmens Kauno valstybinio muzikinio teatro statomoje „Traviatoje“. Už šį vaidmenį vėliau buvau nominuota ,,Auksiniam scenos kryžiui“.
– Kurios dainininkės Violeta ruošiantis lydėjo kaip kelrodė žvaigždė?
– Pirmiausia iškyla atmintin pasaulinę karjerą padariusios latvės Marinos Rebekos atliekama Violeta. Išklausiusi jos įrašus, buvau sužavėta, kaip žmogus geba derinti emocijas ir dainavimo techniką. Ji kiekvienoje operos natoje puikiai žino, ką daro. Dainuoja labai protingai.
Gabrielę Bukinę LNOBT „Traviatoje“ girdėsime gruodžio 22 ir 28 dienomis. Kituose šių metų pabaigos „Traviatos“ spektakliuose Violetą dainuos Viktorija Miškūnaitė ir Katerina Estrada Tretyakova. Alfredo partiją atliks Karolis Kašiuba, Edmundas Seilius ir italų tenoras Matteo Lippi, Žoržo Žermono – Vytautas Juozapaitis, Arūnas Malikėnas ir Kostas Smoriginas.
Ypatinga atlikėjų sudėtis, kaip visuomet, žiūrovų lauks paskutiniajame metų spektaklyje: gruodžio 31-osios vakarą Violetos partiją LNOBT atliks viešnia iš JAV Corinne Winters, Alfredo – Edgaras Montvidas.