– Kodėl pasirinkote kurti kūrinį vaikams?
– Spektaklis „Ateities medžiotojai“ gimė sutapus mano ir prodiuserio Audriaus Sakalausko vizijai. Norėjome sukurti šiuolaikinį, kintančio veiksmo kūrinį vaikams. O elektroninės muzikos fone atsirado kontrastingi veikėjai: Tam Tikri Asmenys, Lori (vaidina Diana Kamarauskaitė) bei Timas (vaidina Danas Kamarauskas).
– Spektaklyje „Ateities medžiotojai“ – ryškios šviesos, modernūs sprendimai ir fantastiniai elementai. Tuo tarpu epizoduose taip pat galima atpažinti Andrių Kaniavą ir Eglę Gabrėnaitę. Kaip atradote jų dermę su futuristiniu spektakliu?
– Kontrastas nerealus ir labai naudingas, nes viskas vyksta itin dinamiškai ir greitai. Dialogai trumpi, it mūsų buitiniai pliurpaliukai. O čia pat atsiranda personažai, kurie svariai dėsto savo mintis.
Labai džiugu, jog Eglė Gabrėnaitė bei Andrius Kaniava sutiko dalyvauti šiame kūrybiniame procese. E.Gabrėnaitė trumpais epizodais savo balsu įkūnijo močiutės personažą, o A.Kaniava – įgarsina Tam Tikrus Asmenis. Kvietimas prisijungti jiems buvo labai netikėta žinia. Tuo tarpu kūrybiniame procese išryškėjo, jog grandai labai prijaučia minčiai, jog teatras vaikams turėtų būti realistiškas: su mažiau kostiumukų, blizgučių ir traleliuškų. Perteikiant tai, ką jie mato gyvenime.
– Pagrindiniams vaidmenims pasirinkote aktorius, kurie šeima ne tik scenoje, bet ir gyvenime...
– Labai retas reiškinys, kai galima pakviesti į projektą profesionalius aktorius, kurie yra brolis ir sesuo. Tekstą rašiau jau galvodamas apie juos. Tamprus ryšys tarp tokių žmonių yra neišvengiamai artimas ir scenoje, juolab, kad jiems patikėti vaidmenys, kurie turi labai panašių sąsajų.
– Kurti fantastinį spektaklį – iššūkis. Kaip pavyko į sceną perkelti bei atvaizduoti fantastinio pasaulio elementus?
– Nemažai mūsų aplinkoje esančių bei naudojamų daiktų yra fantastinio pasaulio elementai. Jeigu rytoj galėtume skristi bet kuria mašina, tai būtų absoliutus fantastikos pavyzdys ir tai labiau būtų kaip neįtikėtinas dalykas. Tačiau dronai ir kalbančios lempos jau kuris laikas gyvena tarp mūsų, nors tai irgi yra fantastinio pasaulio dalyviai. Galbūt viskas atrodo kiek kitaip, kai žinome, jog tai – teatro spektaklis, o ne filmas ar animacija.
Tam, kad scenoje nepritrūktų specialiųjų efektų ar futuristinių detalių, pasikliaujame ir naudojamomis detalėmis: terminais, sprendimais, situacijomis, kurios yra savotiški, matytų fantastinių filmų ir animacijos, atgarsiai. Aišku, žūtbūt stengiamės išlaikyti balansą tarp efektų, formos ir pagrindinės istorijos turinio.
– Šiuolaikinė visuomenė jau yra per žingsnelį nuo ateities...
– Visiškai taip. Mūsų kasdienybėje jau seniai skraido dronai ir kalba lempos. Skirtumas tik tas, ar tu su jomis kovosi, ar tu su jomis bandysi surasti ryšį. Spektaklio „Ateities medžiotojai“ negalime pavadinti eksperimentiniu, tačiau jis išsiskiria tarp kitų siūlomų kūrinių vaikams. O šiame fantastiniame veiksmo spektaklyje vaikams Lori ir Timas turi labai kilnią misiją – susigrąžinti savo tėvus.
– Kodėl ryšys su tėvais vaikams yra itin svarbus?
– Kai buvau vos kelerių metukų kartą pasiklydau „Akropolyje“. Be abejo, tokį ar panašų patyrimą prekybos centruose, turėjo daugelis vaikų. Spektaklyje suveikia panašus pasiklydimo efektas. Atsibudę su dalinai ištrinta atmintimi veikėjai Lori ir Timas neturi jokio saugaus guolio. Jie nežino nei kur yra, nei pas ką. Ar turi draugų, ar kas jų draugai. Ta nežinomybė veda prie klausimo „kur yra mano namai?“. Šeimos ir savo rato paieškų.
Manau, iki tam tikro laiko, ypatingai vaikystėje bei paauglystėje – bendravimas su tėvais yra saugumo ir draugystės ryšys. O jei yra vienišumo, vadinasi kažkur buvo nepasikalbėta iki galo. Svarbu vieniems kitus suprasti. Aš pats užaugau labai darnioje, tvirtoje ir vertybinėje šeimoje. Negaliu sakyti, kad jie man kaip draugai, bet ryšys su jais man yra svarbus ir dabar. Norisi pasidalinti su jais ką veikiu, kaip man sekasi, sužinoti ką jie veikia...
– Kokie yra spektaklio herojai Lori ir Timas?
– Lori yra didžioji vedlė, protestuotoja. Ji iš principo nenori laikytis taisyklių. O jos užsispyrimą ir kritinį mąstymą pabrėžia Timas, kuris labai intuityvus ir jausmingas. Kartais plaukiantis pasroviui. Vyksta judviejų sintezė ir užkoduotas konfliktas – ne tik tarp brolio ir sesers, jų skirtingo matymo, tačiau ir kalbant apie miestą, kontrolę bei žmones, kurie yra ištroškę laisvės.
– Spektaklio motyvai kalba apie laisvės ir saviraiškos (ne)suvaržymą...
– Kūrinį statėme du metus. Nė nenumanėme, jog šių dienų aktualijos taip sustiprins kai kuriuos momentus.
– Kodėl kurdamas pabrėžiate realistiškumo svarbą? Gal teatras stebuklingas iš savęs?
– Esu susidūręs su daugybe spektaklių, o dabar, augant mano dukrai, matau dar daugiau mažamečiams skirtos produkcijos. Taip pat esu kūręs vaikišką muziką. Matau tendencijas – iš inercijos važiuojantį traukinį, kuriame labai daug infantilumo. Pavyzdžių, kuomet su vaikais elgiamasi kaip su mažais vaikučiais, lėliukais. Net metodologijose yra teigiama, jog mažybinių žodžių kiekis negali būti labai didelis. Tačiau suaugusieji dažnai prie vaikų pasikeičia ir pradeda vaizduoti kažką kitą, nei esą, ar su protaujančiu vaiku elgtis kaip su kūdikiu, kuris dar nekalba. Tokia suaugusių elgsena kartais prasitęsia iki penkerių metų.
Teatras pats iš savęs stebuklingas, bet tuo nereikia manipuliuoti. Spektaklis „Ateities medžiotojai“ skirtas vaikams nuo penkerių metų ir tokio amžiaus jie absoliučiai viską supranta. Pažiūrėkime į jų mėgstamą animaciją – koks jos greitis, margumynas, neįtikėtinas informacijos kiekis. Kūriniuose vaikams viskas vyksta kaip gyvenime, tik apipaišyta spalvomis, nuimta agresija bei išimtos neigiamos emocijos. O visos problemos yra ir jos tokios pat svarbios, kaip ir suaugusiųjų. Jokiu būdu negalima galvoti, kad vaiko problemos yra menkesnės, kaip ir kiekvienam žmogui yra savos problemos, kurios jam – pačios svarbiausios.
Režisieriaus Gabrielio Zapalskio spektaklis vaikams „Ateities medžiotojai” Švyturio arenoje, Klaipėdoje gruodžio 11 d. 14.00 val. , bilietai Kakava.lt .
