Praėjusių metų pavasarį Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastangomis organizuotos pirmosios Charkivo teatro gastrolės, kurios padėjo profesionaliems ukrainiečių dainininkams, šokėjams, muzikantams ir jų šeimoms ištrūkti iš apšaudomo jų miesto.
Pasak šio teatro vadovo O.Oriščenkos, tuomet Lietuva jiems tapo pradine aikštele atkuriant teatrą po vasario 24-ąją šalį ištikusios katastrofos. O už šią pagalbą jie visada liks dėkingi bičiuliams ir kolegoms teatralams Lietuvoje bei šios šalies žiūrovams.
Šiuo metu dalis atkurto Charkivo teatro trupės bei orkestro reziduoja Slovakijoje. Netekę namų bei gimtojo teatro, jie rengia pasirodymus įvairiuose Europos miestuose, tokiu būdu ne tik skleisdami ukrainiečių kultūrą, tačiau ir primindami europiečiams apie apsaugos zoną – Ukrainą – šiuo metu skiriančią civilizaciją nuo mirtį ir terorą sėjančio „rusiško pasaulio“.
Daugiau apie šio teatro gastroles Lietuvoje 15min rašė jau anksčiau.
Kultūra karo kasdienybėje
Iki aktyvių karo veiksmų pradžios Charkivo nacionalinis akademinis operos ir baleto teatras galėjo didžiuotis ne tik gausiausiu repertuaru visoje Ukrainoje, tačiau ir viena didžiausių Europoje teatro salių, kurioje tilpo 1500 žiūrovų.
Teatro vadovas O.Oriščenka prisiminė, kad, likus vos dviem savaitėms iki Rusijos invazijos į jo šalį, teatre įvyko operos „Coliukė“ premjera, taip pat buvo planuojami kiti grandioziniai pastatymai. Tačiau karas radikaliai pakeitė trupės, teatro, miesto ir visos jų šalies gyvenimą.
Nuo vasario 24-osios iki kovo vidurio teatro administracija buvo praradusi ryšį beveik su visais savo darbuotojais.
„Jau pirmomis invazijos valandomis buvo atakuojamas Charkivas, todėl daugelis žmonių evakavosi. Nukentėjo ir mūsų teatro pastatas – į jį pataikius sviediniui, išdužo daugybė langų, ant stogo kilo gaisras. Laimei, darbuotojų pastangomis jis buvo užgesintas ir didelės žalos pavyko išvengti“, – pasakojo pašnekovas.
Tuo metu gelbėdamiesi nuo mirties, miesto gyventojai, taip pat ir daugelis teatro darbuotojų, stichiškai vyko ten, kur galėjo: į vakarines Ukrainos teritorijas ar toliau į užsienį – Europos šalis bei kitus pasaulio kraštus. Šitaip O.Oriščenkos teigimu, nuo vasario 24-osios iki kovo vidurio teatro administracija buvo praradusi ryšį beveik su visais savo darbuotojais.
Tačiau anot vadovo, ilgainiui buvo imtasi aktyvių veiksmų bandant atkurti teatro veiklą: administracija surado visus buvusius darbuotojus – kad ir kur jie būtų – ir užmezgė su jais ryšį.
Kovo mėnesį nedidelė teatro muzikantų bei solistų grupė įvairiuose Ukrainos miestuose rengė koncertus metro stotyse, kurios tuo metu daugybei žmonių buvo tapusios slėptuvėmis nuo bombardavimų ir net namais.
Karo mėnesiais Charkive likusi dalis teatro darbuotojų rūpinosi pastato saugumu, tačiau jokie pasirodymai nevyko.
Šie koncertai, anot O.Oriščenkos, tuomet tiek klausytojams, tiek ir patiems muzikantams sukėlė itin daug stiprių emocijų ir vienu metu buvo jautri bei sukrečianti patirtis.
Karo mėnesiais Charkive likusi dalis teatro darbuotojų rūpinosi pastato saugumu, tačiau jokie pasirodymai nevyko, kai praėjusių metų rudenį rusų okupantai buvo išstumti iš šio regiono. Taigi miestas tapo mažiau pažeidžiamas artilerijos atakų, ilgainiui duris atvėrė ir teatras, tačiau visiškai kitokiomis sąlygomis nei iki to.
Anot O.Oriščenkos, šiuo metu jų mieste yra susibūrusi nedidelė grupė artistų, kuri reguliariai rengia nemokamus koncertus gyventojams, kariams bei savanoriams specialiai pritaikytame teatro rūsyje.
„Žinoma, nekalbama apie šimtus žiūrovų. Tokiuose renginiuose dalyvauja vos apie 30 klausytojų. Tačiau kasdien mūsų teatras stengiasi į miesto gyventojų bei karių gyvenimus įlieti bent šiek tiek vilties, džiaugsmo ir muzikos“, – pasakojo teatro vadovas.
Šiuo metu jų mieste yra susibūrusi nedidelė grupė artistų, kuri reguliariai rengia nemokamus koncertus gyventojams, kariams bei savanoriams specialiai pritaikytame teatro rūsyje.
Taip pat ši trupė keliauja po regioną ir rengia pasirodymus bei koncertus karo, šalčio ir nesaugumo kamuojamiems Charkivo regiono žmonėms.
Tiesa, kol karo veiksmai šalyje tebevyksta, valstybiniams teatrams oficialiai yra draudžiama atnaujinti savo veiklą ir grįžti į darbus.
Vis dėlto, O.Oriščenkos teigimu, jau dabar yra skaičiuojami visi Charkivo nacionaliniam akademiniam operos ir baleto teatrui padaryti nuostoliai. Taip pat planuojama, kaip karui pasibaigus visa trupė sugrįš į savo miestą, sutvarkys tai, kas buvo sugriauta, ir į koncertus pakvies visus, kurie rėmė, palaikė, saugojo ir gynė jų teatrą bei miestą nuo Rusijos agresijos.
Atkurti teatrą iš naujo
Balandžio pabaigoje kiek daugiau nei du šimtai teatro darbuotojų, tarp jų ir apie penkiasdešimt vaikų bei kitų šeimos narių, atvyko į Lietuvą.
Pasak O.Oriščenkos, bičiulių ir kolegų iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro dėka, taip pat kitų brolių ir sesių lietuvių pastangomis, jų teatrui tai tapo pradine aikštele atkuriant veiklą Europoje.
Dabar jau devintas mėnuo, kaip dalis trupės bei orkestro yra įsikūrę Slovakijoje, netoli Bratislavos.
Pasak teatro generalinio direktoriaus, šiandien jų kolektyvas yra bene vienintelis ukrainiečių teatras, sugebėjęs sukurti repeticijų bazę Europoje, iš kurios tęsia darbus keliaudamas po įvairias šalis.
Kadangi gastrolės su visu 150 žmonių kolektyvu yra sudėtinga užduotis, O.Oriščenkos teigimu, vyriausiojo dirigento Dmitrijaus Morozovo pastangomis teatras sudarė apie 30 programų, kurios leidžia rengti pasirodymus skirtingomis, gerokai mažesnėmis ir lankstesnėmis grupėmis.
Tarp naujų programų vadovas išskyrė koncertines orkestro programas, GALA operas ir baletus, kuriuose pasirodymus rengia orkestras drauge su solistais. Slovakijoje taip pat buvo įrašytos muzikinės fonogramos, leidžiančios baleto trupei keliauti be orkestro – tai svarbu mažesnėse salėse, kur nėra orkestrui skirtos duobės.
Teatras parengė apie 30 programų, kurios leidžia rengti pasirodymus skirtingomis, gerokai mažesnėmis ir lankstesnėmis grupėmis.
Teatro programose šiandien dominuoja Europos klasika bei ukrainiečių kompozitorių kūriniai.
Šiuo metu teatro bazėje Slovakijoje yra apsistoję 53 orkestro muzikantai, 38 baleto trupės nariai, 35 choristai, taip pat solistai, montuotojai, grimeriai, kostiumų dailininkai bei administracijos darbuotojai.
Pasak teatro vadovo, priskaičiavus ir darbuotojų vaikus bei kitus šeimos narius, šiandien Slovaikijoje gyvena apie 250 žmonių. O iki intensyvių karo veiksmų pradžios teatre darbavosi beveik 800 žmonių.
Humanitarinė teatro misija Europoje
Kaip15min pasakojo teatro vadovas, šiuo metu jie labai stipriai jaučia europiečių susidomėjimą Ukrainos kultūra, todėl iš Slovakijos reguliariai tęsia keliones su atnaujintomis programomis po Austriją, Italiją, Vokietiją, Lenkiją, Lietuvą ir kitas Europos šalis.
„Žinoma, gaila, kad karas daliai europiečių tapo pretekstu domėtis Ukrainos kultūra. Kita vertus, tai privertė ir mūsų teatrą tapti gerokai lankstesniu – anksčiau mes savo teatre Charkive laukdavome atvykstančių operos ir baleto mylėtojų. Tačiau dabar, kai dėl karo praradome savo namus, patys ėmėme keliauti pas žiūrovus“, – pasakojo teatro vadovas, pabrėždamas, kad šiuo metu savo vaidmenį teatras mato, visų pirma, kaip humanitarinę misiją.
Ukrainiečių kariai bei savanoriai gina ne tik savo šalį nuo Rusijos agresijos, tačiau ir saugo Europą nuo rusiško pasaulio, kuris savo veiksmais tesugeba sėti mirtį, terorą ir kančias.
Pasak O.Oriščenkos, šiandien ukrainiečių kariai bei savanoriai gina ne tik savo šalį nuo Rusijos agresijos, tačiau ir saugo Europą nuo rusiško pasaulio, kuris savo veiksmais tesugeba sėti mirtį, terorą ir kančias.
„Vargu ar mūsų koncertai gali priartinti pergalę, nes tikroji pergalė prieš teroristinę Rusiją gali būti pasiekta tik mūšio lauke. Vis dėlto, muzika ir apskritai kultūra – tai būdas priminti, ką savo gyvybėmis šiandien užstoja ukrainiečiai – europietišką civilizaciją ir vertybes. Dabar Ukraina yra Europos apsaugos zona, kurią būtina išlaikyti“, – 15min kalbėjo teatro vadovas, pabrėždamas, kad, laimei, europiečiai jau supranta, kad šitoks „rusiškas pasaulis“ niekam nereikalingas.
Anot pašnekovo, šis karas mūsų laikmečiui atskleidė, kad kova vyksta ne tik už žemę, tačiau – kur kas svarbiau: už kultūrą, istoriją, paveldą ir vertybes, kurias savo metu gynė, saugojo ir už jas kovėsi prieš tai gyvenusios įvairių tautų ir šalių gyventojų kartos.
„Tai, ką mūsų teatras šiandien daro Europoje, yra „kultūros frontas“. Šitokiu būdu mes stengiamės savaip prisidėti prie paramos mūsų kariams, kurie kovos lauke gina mūsų šalį bei visos Europos kultūrą“, – teigė O.Oriščenka.
