Šis „Vileišio18“ kūrybinės rezidencijos metu sukurtas spektaklis (ar, labiau, gatvės vyksmas) savo oficialiuose aprašymuose žada realias istorijas, kurios pasakojamos per įvairių miestų rajonų tikrovę, pasivaikščiojimą, žaidimą ir muziką.
Kita vertus, jau atėjus į spektaklį jis virsta labai rimtu kantrybės ir pakantumo aplinkai išbandymu. Nenustebkite, jei tokio išbandymo kulminacija taps tiesiog jūsų išėjimas (ar net pabėgimas) iš spektaklio.
Vilniuje, Antakalnyje vykstantis gatvės spektaklis žada perkelti žiūrovą į 2000-ųjų pradžios laikus, kuriuose jis pamatys tikruosius šio mikrorajono užkulisius, kur jis susitiks su nematomais užrašais ant sienų, vietiniais daugiabučių gyventojais, gatvės praeiviais ir nuolatiniais sėdėtojais prekybos centro aikštelėje. Taigi, užbėgant už akių galima pasakyti, kad gatvės spektaklis „Beton beton I love you“ iš anksto apsisaugo gana abstrakčiu savęs pristatymu, po kuriuo gali slėptis praktiškai bet kas. Tai tampa savotišku masalu žiūrovui, kuris, gavęs ne tai, ko tikėjosi, galiausiai liks labiausiai nusivylęs savimi – kodėl pasirinko šį spektaklį ir nebuvo atidesnis?
Pradedant šio gatvės spektaklio analizę norisi apsibrėžti tai, kas yra ar gali būti laikoma gatvės teatru. Remiantis visiškai baziniais apibrėžimais, dažniausiai tai – teatro pasirodymai viešosiose lauko erdvėse be už bilietus mokančių žiūrovų, t. y. žiūrovais tampa atsitiktiniai praeiviai. Skirtingai nei scenos spektakliai, gatvės spektakliai neturi fiksuotos siužetinės linijos, juose rodomos atsitiktinės scenos, kuriose išaiškinami įvairūs aspektai ir požiūriai į tam tikrą temą. Scenų tempas ir intensyvumas nuolat kinta, be to, labai greitai. Tai būtina, kad žiūrovai išliktų įsitraukę. Vertinant spektaklį „Beton beton I love you“ jau šiuo aspektu turime neatitikimą – vienas bilietas į jį kainuoja 15 eurų, nors viskas vyksta lauke ir ateiti dalyvauti ar prisijungti gali bet kas iš gatvės. Ar toks eksperimentas, vyksmas, akcija neturėtų būti nekomercinis? Juo labiau, kad nereikia mokėti už scenos nuomą, apšvietimą, kitus spektakliams būdingos atributus.
Gatvės spektaklyje vaidina Dominykas Vaitiekūnas (ne tas, apie kurį pagalvojote pirmiausiai), Vaiva Ona Makūnaitė, Armanda Rudelytė, Rugilė Jankauskytė ir Justina Biekšaitė. Visi jie – profesionalūs aktoriai. Pirmiausiai norėtųsi aptarti būtent D.Vaitiekūno kuriamą „marozo“ personažą, nes jis pasitinka žiūrovus prie sutartos vietos (Antakalnio akinių ateljė) ir apšildo įvairiais klausimais nuo „ar turi „pitaką“ iki „o, Londono „Arsenalo“ fanė“? Tenka pastebėti, kad D.Vaitiekūnas neblogai improvizuoja ir per pirmas penkias minutes pajaučia savo publiką – betarpiškai bendraudamas su žiūrovais jis nuskaito kambario temperatūrą bei atsargiai pabando kiekvieno žiūrovo ribas, taip apšildydamas tiek stebinčius, tiek save, savo personažą. Pirmomis akimirkomis netgi atrodo, kad tai bus tarsi monospektaklis, kuriame „marozas“ su žiūrovais keliauja po skirtingas Antakalnio vietas, jose atskleidžia savo prisiminimus, praeities detales ir taip skleidžiasi visa storija, kurioje turėtų būti tiek linksmų, tiek liūdnų atspalvių, tuo pačiu reflektuojant į nostalgišką vaikystės ir paauglystės gyvenimą kieme. Gaila, bet vėliau paaiškėja, jog šis pirminis įsivaizdavimas – klaidingas, nes D.Vaitiekūno personažas pasitraukia į stebėtojo bei pasakotojo ar vedlio poziciją ir būna daugiau su žiūrovais.
Viskas gatvės spektaklyje „Beton beton I love you“ ima stipriai keistis, kai „marozas“ atveda žiūrovus į pirmąją stotelę. Joje jau laukia skirtingose vietose išsidėsčiusios aktorės V.O.Makūnaitė, A.Rudelytė, R.Jankauskytė ir J.Biekšaitė. Jos visos įkūnija skirtingus personažus, kurie dažnai iššoka iš savo vaidmenų arba apskritai jų nekuria – tiesiog būna frazių, nuogirdų, banalių klausimų ar veiksmų kratiniais. Gatvės teatrui iš esmės yra būdingas chaosas, daugybė skirtingų priemonių žiūrovo dėmesiui pelnyti, bet šiuo atveju chaosas aktorių tarpe stipriai pakenkia bendram tempui ir to paties žiūrovo įsitraukimui. Pavyzdžiui, čia bandome stebėti, kaip smėlio dėžėje žaidžianti veikėja atvirauja ir dalinasi skaudžiu vaikystės prisiminimu, kai iš krūmų išnyra kita veikėja bei aptaria kažkokį nesusijusį kitą fragmentą. Tokių nesusijusių intervalų – labai daug, jie vyksta nuolat, tačiau kai ilgainiui prarandama gija ar bendras vaizdas, labiausiai nukenčia žiūrovai. Nebent šį spektaklį traktuotume kaip bendraminčių ar draugų susibūrimą, kuriam netaikomi jokie reikalavimai ar nebrėžiami rėmai – bendraujama ir būnama laisvai, neapibrėžtai bei neturint jokio tikslo. Todėl, analizuojant spektaklį, akivaizdu, kad jam būtų pravertęs bent minimalus režisieriaus įsitraukimas, nes režisūra padeda sustyguoti tai, kas nesilaiko ar taip užvelia spektaklio mintis, jog viskas tampa labai klampu, nebeaišku. Puikiu savo tematika panašaus spektaklio pavyzdžiu galėtų būti Oskaro Koršunovo režisuota „Liučė čiuožia“ – šiame pastatyme taip pat buvo gausu nostalgijos, praeities artefaktų ir nepažabotos, laisvos aktorių vaidybos, bet tuo pat metu spektaklį matomais bei nematomais siūlais gražiai laikė režisūra.
Pereinant jau prie konkrečių „Beton beton I love you“ pavyzdžių, kuriais spektaklis bando žiūrovų kantrybę, galima išskirti veikėjų moterų elgesį. Ironiška tai, kad grėsmę keliantis „marozas“ čia labai mandagus ir išlaikytas, o blogiausias emocijas palieka būtent vienos iš aktorių kuriamas personažas. Nors savaime suprantama, kad tai diktuoja kūrėjų grupelės sumanymas, bet jos būdas, elgesys ir veiksmai absoliučiai nebeatitinka įprastinių normų. Pavyzdžiui, priėjusi prie žiūrovo ji leidžia sau tėkšti jam į rūbus smėlio gniutulą, taip ištepdama rūbus. Suprantama, kad žiūrovai turi dalyvauti spektaklyje, nes to reikalauja gatvės teatro kanonas, bet ar aktoriai gali sau leisti daryti absoliučiai bet ką? Kur, tokiu atveju, ribos bei ar teatras, kaip raiškos forma, netampa tiesiog būdu pasidergti? Šis klausimas retorinis, į jį vieno atsakymo nėra ir nebus, bet visgi ne veltui eidami į spektaklius keliame lūkesčius, bet tarp lūkesčių vargu ar kas tikisi būti išpurvintas smėliu (paskui juk reikia grįžti namo, nebūtinai vairuojant automobilį). Ta pati aktorė nevengė panašiu stiliumi bendrauti ir su kitais žiūrovais, tačiau nebuvo aktoriams būdingo pastabumo – jei žiūrovas neatsako tuo pačiu ar įsivyrauja nejaukumo jausmas, ar neverta pakeisti vaidinimo kryptį, temos, humoro? Kambario temperatūros nejautimas verčia susirūpinti – ar LMTA aktoriai buvo blogai ruošiami, ar šiai profesijai būdingas publikos pajautimas čia buvo ignoruojamas tyčia? Bet kokiu atveju, visi aktoriai, neskaitant vientiso „marozo“ personažo, nebuvo nušlifavę savo veikėjų, buvo sunku užčiuopti jų gijas ar per trumpučius monologus pagauti istorijų. Ypatingai, kai dėmesį blaškydavo viena ar kita aktorė, kuri tiesiogiai provokuodavo žiūrovus.
Peršasi mintis, kad gatvės teatras, kaip forma, tapo išbandymu patiems aktoriams ir tokiu, kurio jie neįveikė. Iš dalies ir dėl to, kad egzistuoja daugiau nei vienas prieštaravimas tarp aprašymo bei paties spektaklio. Pavyzdžiui, teigiama, jog spektaklis yra nuo 14 metų ir skirtas suaugusiems, bet jame eskaluojamos temos, aktorių siūlomi žaidimai bei pats turinys yra labai paaugliškas ir net vaikiškas. Kita vertus, tarp žiūrovų peržiūros metu buvus vidurinių klasių mokiniams aktoriai vis tiek liečia ir temas, kurios nėra skirtos jaunesniems žiūrovams. Ne tik temos, bet jų perteikimas, pristatymas, aptarimas tampa labai jau vulgarizuotu, aktorių dialogai su vyresniais žiūrovais kartais virsta kažkuo, kas neįsipaišo į jaunų žiūrovų auditoriją (ir atvirkščiai). Todėl susidaro įspūdis, kad vyksta bet kas, tačiau aktoriai nepalaiko net neutralios nuotaikos – stebint apima keistas jausmas, instinktyviai norima išeiti. Todėl trečdalis spektaklio – riba, po kurios, priklausomai nuo aktorių bendravimo su žiūrovais intensyvumo ir vulgarumo, galima ir neištverti bei išeiti.
Šiuo atveju neišeina vertinti pasirinktos dramaturgijos, nes ji aiškiai žinoma bei suprantama tik aktoriams – viskas paremta istorijomis, kurias personažai persako ar išgyvena tiek, kiek suplanuota ar pavyksta konkretaus spektaklio metu. Spektaklio kostiumų dizaineris Paulius Večeris pabandė atspindėti skirtingus, nostalgijos įkvėptus personažų išorės akcentus, bet tame daug eklektikos. Jei personažas meniškas – tai bus būtinai ir švarkas su skyle nugaroje, ir kiti pirmi į galvą ateinantys atributai. Jei „marozas“ – tai jo kostiumas bus dviejų skirtingų su treningais siejamų prekės ženklų junginys. Atrodytų, kad gatvės kalba nereikalauja dirbtinio įspūdžio sustiprinimo – įprasti gatvės įvaizdžiai būtų daug organiškiau ištirpę natūraliose Antakalnio betono ir žalumos džiunglėse. Spektaklio kompozitorius – Edvinas Siliūnas, bet toje spektaklio dalyje, kurią teko matyti (pirmas trečdalis), muzikinių kūrinių ar garsinių sprendimų nebuvo, todėl šio aspekto vertinti nepavyksta.
Galiausiai, spektaklio kūrėjai sieja „Beton beton I love you“ ir su interaktyvia ekskursija po mažiau matytas ar žinomas Antakalnio vietas, bet ko verta vieta be tinkamo (ar tinkamai išpildyto) konteksto, turinio? Dažnai, dalyvaujant spektaklyje, jis panašus labiau į praeivių pokalbį (kartais isterišką, kartais nuobodų), bet ne aktoriaus ir žiūrovo dialogą, logišką vyksmą ar bendras prasmės paieškas, kurių tikiesi iš teatro. Stebint „Beton beton I love you“ kamuoja klausimai, ar šis spektaklis (iš kūrėjų pusės) turi aiškią auditoriją? Ar aiškius lūkesčius bei tikslus turi patys kūrėjai? Galbūt šio spektaklio vizija, tikslus turinys dar tik formuojasi, kinta ir po kiekvieno rodymo, tačiau, jei tai eksperimentas, ar verta jį įkainoti užuot padarius atvirą visiems? Trumpiau tarius toks eksperimentas, kokiu tapo spektaklis „Beton beton I love you“ yra teatro pavyzdys, kuris žiūrovą paverčia pajuokos objektu (tiek tiesiogiai, tiek dėl fakto, kad susimokama už bilietus). Ar teatre apskritai būtina turėti ir norėti kažką pasakyti? Norisi tikėti, kad taip, bet ar šis noras jau tampa kiek per naiviu lūkesčiu?