– Spektaklis yra kuriamas pagal dramaturgo Alisterio McDowallo pjesę „Brilliant adventures“. Vis dėlto, šio pavadinimo į lietuvių kalbą neverčiate ir spektaklio nepavadinate „Nuostabiais nuotykiais“, o pjesės originalų pavadinimą užrašote lietuviškais rašmenimis. Kodėl buvo priimtas toks sprendimas?
– Spektaklio pavadinimą diktuoja jo veikėjų aplinka. Pjesės autorius A.McDowallas yra užaugęs pavojingo Anglijos miesto Midlsbro rajone, kur buvo daug nusikaltimų, socialinių būstų. Lietuvoje tikriausiai šią vietą būtų galima sulyginti su tokia aplinka, kokia buvo Naujininkuose prieš dešimt metų. Pjesės veiksmas vyksta tokio rajono socialiniame bute, o jame gyvena Lukas – mokslo genijus, sukuriantis laiko mašiną. Čia pasirodo ir jo brolis Robas, jų tėvas, draugas Gregas. Tai yra žemos klasės žmonės, kuriems labai svarbūs greiti pinigų gavimo būdai, jų aplinkoje yra daug narkotikų, išdavysčių, alkoholio problemų. Bet net ir gyvendami tokioje aplinkoje jie laikosi kartu kaip kumštis. Kai kurie aktoriai yra kilę iš panašaus profilio rajonų ir labai gerai supranta ten gyvenančius žmones. Spektaklyje norėjau išlaikyti autentiką ir šnekėjimo manierą, kai tarpusavyje pinasi lietuvių, anglų ir rusų kalbos. Aš manau, kad spektaklio veikėjai savo rajoną ir pavadintų nuostabiais nuotykiais, o išgirdę tai angliškai užrašytų taip, kaip girdi.
Spektaklyje norėjau išlaikyti autentiką ir šnekėjimo manierą, kai tarpusavyje pinasi lietuvių, anglų ir rusų kalbos.
– Esi užaugęs Kauno Šančių rajone. Tau taip pat yra gerai pažįstama spektaklio veikėjų aplinka?
– Labai daug dalykų atpažįstu ir aš. Kai pirmą kartą skaičiau pjesę, personažuose mačiau savo senus draugus. Vidinė laiko mašina sukėlė daug sentimentų. Labai gerai suprantu pjesės autorių.
– Spektaklio centrinė figūra yra mokslo genijus Lukas, padaręs tai, apie ką didžiausi mokslo protai kalba iki šiol – sukonstravęs laiko mašiną. Lukas nėra baigęs net mokyklos, bet supranta mokslininko etikos principus ir neskuba išnaudoti savo išradimo. Kaip gyvenant „rajone“ tai išsiugdyti?
– Lukas į gyvenimą žiūri truputį kitaip nei visi. Mokslas jam visuomet buvo tarsi sapnas – pabėgimas nuo skausmo ir purvo. Jis yra intravertas, kuriam geriau būti užsidariusiam savyje, nes aplinkiniuose žmonėse mato labai daug neteisybės ir savanaudiškumo. Kai kiti ieško būdų, kaip kuo greičiau pagerinti gyvenimo sąlygas, jis nieko daugiau nenori, nes jam yra gerai taip, kaip yra dabar. Bet jame slypi mokslininko konfliktas tarp smalsumo ir uždarumo. To atskleidimui Alisteris ir pasitelkia fantastinę pusę – gebėjimą keliauti laiku. Ką darytum, jei galėtum grįžti ir ištaisyti klaidą? Bet negali pamiršti „drugelio efekto“ ir tavęs laukiančių pasekmių.
– Ar tai yra baimė peržengti savo suvokimo ribas? O gal – mokslininko atsakomybė?
– Tai yra mokslininko „būti ar nebūti“ klausimas – naudotis ar nesinaudoti šia galimybe? Man atrodo, kad daugelis mokslininkų atsiduria šiame konflikte. „Meno ir mokslo laboratorijos“ spektaklyje „Reikalai“, sukurtą pagal Friedricho Dürrenmatto pjesę „Fizikai“, vaidinu Mėbijų. Tai labai įdomi asmenybė, kuri slėpėsi po šešių skirtingų fizikų vardais. Galiausiai jis užsidarė beprotnamyje tam, kad jo išradimais nepasinaudotų žmonės. Čia ir yra viso konflikto esmė – kiek daug gali paaukoti, kad nenukentėtum tu, tavo artimieji ir tavo išradimas. Dabar kalbu ir galvoju, kad tai yra labai įdomi kryžkelė, kurioje atsiduria mokslininkai.
– Ar matai paralelę tarp menininko ir mokslininko autonomijos ir atsakomybės?
– Sintezė tarp meno ir mokslo visada egzistavo ir egzistuos. Žiulio Verno romanas „20 000 mylių po vandeniu“ gali būti tuo pavyzdžiu, kaip žmonės perskaitę knygą pasinaudoja jos fantastinėmis idėjomis ir pradeda kurti povandeninius laivus, skafandrus ir t.t. Labai svarbu, kiek tu kaip mokslininkas ar menininkas leidi vešėti fantazijai.
– Luko vaidmenį spektaklyje atlieka merginos – Aistė Zabotkaitė ir Agnė Matulevičiūtė. Kodėl buvo priimtas toks sprendimas?
– Aš jaučiu, kad už kiekvieno didžio genijaus buvo moteris. Ypatingai praeityje, kai dėl įvairių aplinkybių moterys slėpdavosi už vyrų. Dėl to spektaklyje genijus kūrėjas ir yra mergina. Bet taip pat norėjosi išlaikyti ir Luko belytiškumą – tu nesupranti, tai vaikinas ar mergina, bet tuo pačiu tai ir nėra svarbu. Jis yra tiesiog Lukas ir viskas, jo lytiškumas nekvestionuojamas. Aš turiu nuojautą, kad kuo toliau, tuo labiau genderizmas verčia kvestionuoti, kaip aš save atpažįstu ir t.t. Norisi ištrinti tą sieną, kad ji nebeegzistuotų, todėl ir Luko virtimo moterimi nesistengiu pateisinti jokiomis režisūrinėmis priemonėmis – mūsų sukurtame pasaulyje tiesiog taip yra.
Aš turiu nuojautą, kad kuo toliau, tuo labiau genderizmas verčia kvestionuoti, kaip aš save atpažįstu.
– Pjesė „Brilliant adventures“ buvo parašyta 2011 m., o pirmoji spektaklio premjera Didžiojoje Britanijoje įvyko 2013 m. Tuo metu vietos teatro kritikoje buvo diskutuojama apie mokslą scenoje ir mokslinę fantastiką. Teatruose buvo daug žiūrovų palankiai vertinamų ir apdovanojimų pelniusių pastatymų, kurių centre – mokslininkai ar jų išradimai. Mokslo scenarijų vaizdavimas scenoje sulaukė daug dėmesio, o mokslinė fantastika buvo tarsi nustumta į paribius. Kaip manai, dėl kokių priežasčių gali susiklostyti tokia situacija?
– Manau, kad tai vyksta iš baimės leisti vaizduotei apsigyventi scenoje. Kažkuria prasme viskas yra mokslinė fantastika – vieno ar dviejų žmonių kurtos istorijos, kurios remiasi faktais, bet parašytos remiantis tam tikrais principais. Net faktais besiremianti autobiografija gali būti labai tarpdiscipliniška, joje gali atsirasti meniniai sprendimai, rašytojo nuomonė. Kažkuriuo metu turėjome atskirti mokslą, dramą ar tragediją tam, kad dabar galėtume visa tai pradėti maišyti tarpusavyje. Dabar visos medijos yra persipynusios – kuriame filmus teatre ar teatrą kine. Mums tai jau nebekelia klausimų, o prieš kelerius metus atrodė, kad mokslinė fantastika yra netikra, neįdomi, vaikiška. Bet po truputį visos tos fantastinės svajonės tampa realybe. Juk ir dabar kalbame vienas su kitu per ekraną, aš rankose laikau juodą plokštelę ir niekam nebekyla klausimai, kaip ir kodėl.
– Gal dramaturgai bijo pasirodyti nerimti? Juk teatre vardą pelniusiems kūrėjams įprasta kalbėti apie „didingesnius dalykus“, o ne aprašinėti laiko mašinas.
– Ir kas yra tas „didingas dalykas“? Galbūt kažkam galvoti apie laiko mašiną yra didinga. Ir tai nebūtinai turi būti kažkoks fizinis daiktas, kur pasuki laikroduką ir tikiesi, kad kažkas įvyks. Laiko mašinos kaip techninio išradimo terminas mus labai apriboja ir neleidžia į kelionę laiku žiūrėti paprasčiau. Mes kiekvienas savyje turime laiko mašiną – mintimis grįžtame į praeitį, o keldami naujus tikslus – keliaujame į ateitį. Norisi suteikti daugiau erdvės žiūrovo vaizduotei, neapriboti jos technologinėmis priemonėmis. Kartais užtenka pagalvoti, ką darytum gavęs galimybę valdyti laiką, ir pasineri į gilią filosofinę kelionę. Prieš pradėdamas kurti šį spektaklį, klausinėjau aplinkinių vaikų ir suaugusiųjų, ką jie darytų, jei turėtų laiko mašiną – grįžtų į praeitį ar liktų dabartyje. Visus labai nustebindavo šis klausimas, nes anksčiau apie tai nebuvo pagalvoję. Nors ir labai bijočiau, aš norėčiau keliauti į ateitį ir sužinoti, kas bus.
– Man kaip tik atrodo, kad žmonės dažnai susimąsto apie galimybę valdyti laiką. Manau, kad paklausinėjus, kokią supergalią žmogus norėtų turėti, dauguma atsakymų būtų susiję būtent su laiku.
– Įvairūs laiko klausimai man neduoda ramybės jau pusantrų metų. Gerai, kad kažkada Einšteinas pasakė, kad laikas yra reliatyvus, ir tai mane nuramina. Gyvenimas nėra tik tiesus kelias nuo taško A į tašką B. Man atrodo, kad tą suprasti yra labai naudinga tam, kad vaizduotė imtų vešėti.
– Scena yra limituota, čia ne taip lengva sukurti naujas alternatyvias visatas, tad įgalinti žiūrovo vaizduotę yra labai svarbu.
– Andrejus Tarkovskis yra pasakęs, kad reikia kurti savo pasaulį ir tą būtina daryti nuo mažiausios detalės. Ir kai tą sukuri, atrodo, kad net nereikia jokių ypatingų priemonių. Filme „Stalkeris“ jis apčiuopia vidinę mokslinę fantastiką – yra vieta, į kurią nuėjus išsipildys visi tavo norai. Ir trys vyrai ten eina vedini skirtingų tikslų. Vienintelė fantastinė detalė – nuo vieno veikėjo palto visuomet varvantis vanduo. O visa kita – gamta ir veikėjų pokalbiai. Man atrodo, kad labai svarbu yra patikėti aplinkybėmis. Aš labai tikiu Alisteriu ir spektaklio komanda. Niekada nekvestionavome, kodėl čia yra laiko mašina. Mes ją tiesiog turime ir viskas.
– Ar galime šį pastatymą vadinti socialine kritine fantastika?
– Manau, kad tikrai taip. Bet nenorėčiau sakyti, kad norėdami kalbėti apie savo patirtus dalykus slepiamės už mokslinės fantastikos. Mes dažnai klijuojame etiketes ir nekreipiame dėmesio į problemas, jas priskirdami prastų rajonų savybėms. Bet gal būtent tuose bloguose rajonuose ir slypi Lukai su savosiomis laiko mašinomis. Spektaklyje kalbėsime stipria maniera, bet norisi, kad šios socialinės problemos būtų išgirstos.
