– O kas domina jaunimą, apie ką su juo kalbate?
G.S.: Iš esmės žmogus mažai keičiasi. Gal esmingiausias skirtumas yra tų jaunų žmonių vienišumas. Dabar, kai aplink mus susikūręs toks didžiulis informacinis laukas, man atrodo, kad žmogus jame yra toks lyg suspaustas. Tai parodo ir dabartinių laikų įprotis kalbėti be sustojimo, nuolat pliurpti. Išmokti kalbėti, nesvarbu net ką, bet nusustojant tampa lyg siekiamybė.
Gyvename taip dviprasmiškai, esame priversti užsikimšti ar priverstinai užkimšti ir negirdime to vidinio balso, bet apgraibom ieškome, kur galima ramiai pabūti.
Įsivaizduokime dabar dar mokykloje išmoktą Vytautą Mačernį, kuris norėdamas ką nors parašyti, sukurti lipdavo į medį ir sėdėdavo ten dienų dienas tyloje. Juk žmogui tam, kad ką nors sukurtų, reikia pagalvoti, galiausiai išgirsti savo vidinį balsą.
Pamatytų jis šių laikų manieras – išeitų iš proto. Taigi šiuo metu mes gyvename taip dviprasmiškai, esame priversti užsikimšti ar priverstinai užkimšti ir negirdime to vidinio balso, bet apgraibom ieškome, kur galima ramiai pabūti, galbūt su kuo nors ramiai pakalbėti.
Viena iš tokių erdvių turėtų būti šeima, tarp tėvų ir vaikų turėtų išlikti draugiškas ryšys, kad galėtų kalbėtis. Tačiau tėvai dažniausiai pavargę po darbų, o su draugais kalbėti... Aš kai pasiklausau dabar, kaip jaunimas apibūdina jiems patinkančius dalykus „šakės“, „jėga“, „žiauriai faina“. Aš nesuprantu to. Net viena iš mano teatro užduočių yra įvardinti, kodėl patiko. Ir ne atpasakoti turinį, o formuluoti „man patiko, nes“. Apie tai ir daugybę kitų dalykų kalbamės. Taip pat stengiamės įvardinti savo jausmą, įžodinti, o po to ir įveiksminti.
– Tęsiant pokyčių temą, ar pasikeitė pats teatras?
D.C.: Aš visą laiką maniau ir manau, kad teatras yra tokia meno forma, kuri gimsta čia ir dabar. Aš suvokiu, kad į kiekvieną spektaklį tiek aktorius, tiek žiūrovas ateina iš savo darbų, aplinkos, su savo rūpesčiais. Būtent todėl tas „čia ir dabar“ ne visada įvyksta taip, kaip tikimės. Kartais galbūt ir aktoriui, kuris stovi scenoje, ne pati geriausia diena. Kartais, gal ir žiūrovas nesupranta to, ką norima pasakyti. Vienas iš „Elementoriaus“ tikslų ir yra išugdyti kultūringą žiūrovą, kuris supranta, ką mato, gali tai argumentuotai įvertinti.
Aš visą laiką maniau ir manau, kad teatras yra tokia meno forma, kuri gimsta čia ir dabar.
G.S.: Iš tiesų dabar yra visokių spektaklių, kaip ir, pavyzdžiui, knygų. Ir tiek skaitytojas, tiek žiūrovas tiesiog turi mokėti rinktis.
Dažnai teatras tapatinamas su pramoga, tačiau jis nėra tik pramoga. Norintiems nueiti į kažko mokantį, kažką kalbantį spektaklį rinkis tikrai yra iš ko, tik reikia mokėti tai daryti. Ačiū Dievui, kad Lietuvoje tikrai dar yra menininkų, sugebančių prabilti apie tai, ką tu tik giliai širdyje nujautei.
