Kaip prasidėjo jos kelias į baletą, kodėl atsidūrė Estijoje ir ką jai reiškia vaidmenys, už kuriuos buvo pelnytas apdovanojimas, R.Rudžionytė-Jordan pasakoja 15min.
Raminta Rudžionytė-Jordan baletą šokti pradėjo būdama 10-ies, mamos atvesta į baleto mokyklos paruošiamąją klasę. 11-os ji įstojo į Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, tačiau sako ne iš karto žinojusi, kad baletas bus jos gyvenimo kelias.
„Būdama maža nesvajojau tapti balerina. Ir mama man visada sakydavo: nusibos baletas, iškart sakyk, išeisim. Bet po dviejų metų baleto mokykloje, kiekvienos dienos treniruočių, gerų egzaminų rezultatų kažkas viduje pradėjo knibždėti: atsirado azartas, pradėjo augti meilė, priklausomybė šokiui, augo svajonės ir tikslai“, – sako R.Rudžionytė-Jordan.
Baleto artistė pasakoja, kad mokytis baleto mokykloje lengva nebuvo – reikėjo išmokti laikytis disciplinos ir drausmės. „Dar paauglystės laikotarpis, brendimas, mergaičių kūno keitimasis, šalia formavosi kompleksai, kovojimas tiek su savo vidiniu, tiek su išoriniu „aš“. Bet tai natūralu, tiesiog reikėjo išlaukti tuos sunkius momentus ir vėliau išsivalyti nuo tu susiformavusių kompleksų“, – sakė R.Rudžionytė-Jordan.
Abejonės, ar tęsti karjerą, užklupdavo po patirtų didesnių fizinių traumų. R.Rudžionytė-Jordan prisimena, kaip prieš ketverius metus patyrė rimtą pėdos traumą ir beveik metus negalėjo šokti: „Buvo ilga priverstinė pauzė, didelis šokas. Kodėl? Kaip viskas toliau bus? Tokiais momentais užklumpa nežinomybės jausmas – juo nešina baigiau šokio pedagogikos bakalaurą Edukologijos universitete, nes mūsų baleto artisto profesija tikrai neamžina. Manau, ateityje tai pravers. Ir jau praverčia – keletą metų dėstau baleto pamokas gimnastėms ir čiuožėjoms.
Pasveikusi jaučiau, kad negaliu be scenos, kūrybinio proceso, ir po metų pertraukos vis tiek grįžau į sceną. Dar stipresnė.“
Po dviejų metų baleto mokykloje, gerų egzaminų rezultatų kažkas viduje pradėjo knibždėti: atsirado azartas, pradėjo augti meilė, priklausomybė šokiui.
Paklausta, kaip atsidūrė Estijoje, R.Rudžionytė-Jordan prisimena 2006-uosius, kai jos baleto klasės baigiamojo koncerto atvyko pasižiūrėti Mare Tommingas, „Vanemuine” teatro baleto skyriaus vadovė ir pasiūlė jai darbą teatre.
„Po baigiamųjų egzaminų rezultatų sužinojau, kad Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras tuo metu man negalėjo pasiūlyti darbo kontrakto, nes neatitikau merginų kordebaleto reikalavimų dėl savo nedidelio ūgio, o būti soliste dar buvau techniškai per silpna. Todėl išvažiavau į Estiją, kur manimi tikėjo.
„Vanemuine” teatre esu nuo 2006 m. ir dabar esu vedančioji solistė. Esu dėkinga likimui, viskas susiklostė taip, kaip ir turėjo būti – esu laiminga, turiu savo šeimą ir mylimą darbą.“
Pasak R.Rudžionytės-Jordan, „Vanemuine“ teatro kolektyvas tarptautinis, čia taip pat yra susipynusios skirtingos pasaulio mokyklos ir metodai: „Pas mus atvažiuoja choreografai iš viso pasaulio, tiek klasikinio šokio atstovai, tiek neoklasikinio, modernaus, šiuolaikinio šokio: „Venemuine” teatras yra ne tik seniausias Estijoje teatras, bet ir vienintelis Estijoje trijų žanrų teatras, kur kuriamos operetės, operos, miuziklai, dramos spektakliai ir baletas“, – teigė šokėja.
Pasveikusi jaučiau, kad negaliu be scenos, kūrybinio proceso, ir po metų pertraukos vis tiek grįžau į sceną. Dar stipresnė.
Estijos teatro apdovanojimas R.Rudžionytei-Jordan buvo skirtas už tris vaidmenis: „Romeo ir Džuljetą“, „Tango of Love or at the End of Time“ ir „Moorland Elegies“. Kuo jie išskirtiniai artistės karjeroje? Šokėja sako, kad kaskart, ruošdamasi naujam vaidmeniui, atsiduoda jam ir atsiveria naujiems ieškojimams, todėl visi vaidmenys jai brangūs, tačiau atsiranda ir tų, kurie tampa nebeatsiejama jos dalimi.
„Šie trys mano vaidmenys, už kuriuos gavau apdovanojimą, yra visiškai skirtingo stiliaus, skirtingos šokio kalbos spektakliai. Šiame karjeros laikotarpyje jie man yra vieni iš įsimintiniausių. Bet jie tikrai neatsitiktiniai – jie kaip rodiklis mano ilgo, kruopštaus, nelengvo darbo 14 metų „Vanemuines“ teatre“, – pasakojo baleto artistė.
Pasak jos, Mai Murdmaa spektaklio „Tango of Love or at the End of Time“ Fermina yra dramatiškas, pilnas sielvarto vaidmuo. R.Rudžionytė-Jordan teigia, jog būdama jaunesnė ir dar neturėdama gyvenimiškų praradimų, veikiausiai nebūtų galėjusi sukurti tokio vaidmens.
„Moorland Elegies“ (choreografė – Wang Yuanyuan) turėjau galimybę šokti solinį vaidmenį, tai buvo neoklasikinio ir modernaus stilių mišinys. Buvo sunku išeiti iš komforto zonos, bet perpratus naują šokio techniką, įsiklausius į subtilią choreografes viziją, pajutus savo kūno, judesių laisvę, liko tik nesustoti ieškoti.
Šie trys mano vaidmenys, už kuriuos gavau apdovanojimą, yra visiškai skirtingo stiliaus, skirtingos šokio kalbos spektakliai.
Ir pats man artimiausias mano vaidmuo – Džuljeta iš P.Zusko „Romeo ir Džuljetos“ spektaklio su iškiliausia visų laikų meilės istorija. Tai buvo vienas iš mano svajonių vaidmenų. Kai šoku šį spektaklį, įvyksta kažkas ypatingo. Iš pradžių vedama muzikos susilieju su ja, lyg viskas vyktų čia ir dabar, o vėliau laikas tarsi sustoja, kai jau nebesupranti, kad scenoje vaidini – tiesiog gyveni“, – sako R.Rudžionytė-Jordan.
