Dainuos Vytautas Juozapaitis (Rigoletas), Edmundas Seilius (Hercogas), Regina Šilinskaitė (Džilda), Egidijus Dauskurdis (Sparafučilė), Laima Jonutytė (Madalena), Liudas Norvaišas ir kiti. Dirigentas Martynas Staškus.
Režisieriui „Auksinį scenos kryžių“ pelnęs spektaklis buvo antrasis Gintaro Varno darbas Lietuvos operos scenoje. Pastatytas 2003 metais, „Rigoletas“ iš karto sukėlė didelį publikos ir kritikos susidomėjimą, o šiandien yra vienas iš ilgiausiai rodomų operos pastatymų LNOBT.
Iš viso sukūręs 7 pastatymus ne tik Vilniuje, bet ir pagrindinėse Latvijos bei Slovakijos operos scenose, „Rigoletą“ Gintaras Varnas vadina vienu savo mylimiausių spektaklių. Opera buvo pastatyta tarsi vienu ypu. Pasak režisieriaus, visa grupė – scenografė Jūratė Paulėkaitė, kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius, vaizdo projekcijas kūręs Andrius Jakučionis, choreografė Elita Bukovska iš Latvijos – dirbo „lyg vienu alsavimu“.
„Tąkart mums gana staiga susigalvojo, labai „teisingai“ dirbosi. Ir solistai viską priėmė, premjerinė sudėtis buvo nepaprastai gera. Liko labai mielo darbo prisiminimas. Mėgstu, kai turiu laiko, ateiti į teatrą pasižiūrėti šį spektaklį“, – prisipažino G.Varnas.
Žinoma, ilgainiui rodant spektaklis truputį kinta, įvedami nauji atlikėjai, kurie įneša savų ne tik muzikinio, bet ir aktorinio atlikimo atspalvių, tačiau, pavyzdžiui, reikšmingos operos scenografijoje vaizdo projekcijos, anot režisieriaus, techniniu požiūriu tapo tik tobulesnės.
„Žinoma, „Rigoletas“ man ypatingas ir tuo, jog scenografiją šiam spektakliui kūrė a. a. Jūratė Paulėkaitė. Ji išsyk labai taikliai „pagavo“ ekspresionistinių filmų stilistiką, kurią norėjome akcentuoti“, – pabrėžė režisierius.
Šiame spektaklyje G.Verdi muzikai ir jos pagalba papasakotai rūmų juokdario Rigoleto dramai (libretas sukurtas pagal Victoro Hugo pjesę „Karalius linksminasi“) antrina XX a. pradžios ekspresionistinio kino estetika – būdingas šviesos ir šešėlio žaismas, nepaprasta, net perdėta vaidybos ekspresija, emocingumas, ryškus personažų grimas.
Paprašytas spektaklį apibūdinti spalva, režisierius nedvejodamas nurodo juodą, o truputį plačiau – juodos, baltos ir erzinančios geltonos derinį. (Tuo tarpu savo Rygoje statytą R. Strausso „Salomėją“ apibūdintų kūno spalva ir ją papildančiomis kraujo ir sidabro spalvomis, o madrigalinių C. Monteverdi operų spalvyną įkūnija pudra, pelėsis ir sidabras).
Ką tokio dramos teatro gerbėjas gali išvysti operos spektaklyje, ko jis nepatirtų dramos teatre? Pirmiausia – jis išgirs daug geros ir aukštu lygiu „gyvai“ atliekamos muzikos. Prisiekęs operos gerbėjas Gintaras Varnas teigia, jog skambanti muzika suteikia galimybę daug paveikiau perteikti dramą, siužetą. Tuo įsitikinti siūlome atėjus į teatrą.