Nagrinėdama performanso ir teatro ribas, tyrinėdama kūrybinius įrankius, analizuodama Carlo Gustavo Jungo individuacijos procesą, postdramį teatrą ir J. Grotowskio teatro idėjas, ji siekia įkūnyti tai, kas yra nematoma ir neapčiuopiama, tačiau visų išgyvenama bei jaučiama.
– Performanse atsispiri nuo analitinės psichologijos kūrėjo C.G. Jungo individuacijos proceso idėjos, skatinusios rasti pusiausvyrą tarp racionalumo ir iracionalumo, plėtojusios ir akcentavusios pastovaus ryšio su savuoju psichiniu gyvenimu svarbą. Kas tau yra individuacijos procesas?
– Žmonės dažnai save sugretina su persona – t.y. su tuo savimi, kurį rodome visiems socialinėje aplinkoje. Iš to kyla vidiniai konfliktai, kai pradedi suprasti, kad esi kitoks, nei save pristatai viešai. Individuacijos kelionė ir yra tikrojo aš paieškos, savęs supratimas ir priėmimas. Mes esame nevienalytės būtybės ir mūsų vidinį pasaulį sudaro daug komponentų. Nei vienas iš jų nėra nei blogas, nei geras. Svarbu sau tai įsivardinti ir suprasti, tuomet pasidaro lengviau gyventi.
– J. Grotowskio teatro samprata aktuali ne tik teatro laukui – ją analizuoja ir psichoanalitikai, rasdami daug sąsajų su C.G. Jungo idėjomis ir teigdami, kad J. Grotowskis savo darbais tęsė jų tyrinėjimą, tačiau kitaip – akcentavo visumos patyrimą ne per psichiką, o per kūną.
– J. Grotowskio teatro laboratorija daug dėmesio skyrė impulso išlaisvinimui. Buvo siekiama panaikinti sieną tarp vidinio impulso ir jo išraiškos tam, kad jis galėtų išeiti iš kūno be pamąstymų, be pagražinimų. Viskas dėl tiesos ir autentikos. Laisvės ir tikrumo temos man visuomet buvo labai svarbios. J. Grotowskio metodus atradau studijuodama Londone – mūsų kursas buvo teatro laboratorija, dirbome su kūnu, nagrinėjome įvairias fizinio teatro metodikas. Man J. Grotowskio metodai buvo artimiausi – tik pradėjus su tuo dirbti pajaučiau, lyg jau būčiau dariusi visa tai anksčiau, lyg tai jau būtų buvę mano kūne. Tai buvo labai intuityvus potraukis šioms idėjoms, su labai daug jų sutinku ir jas priimu visa širdimi.
– Laisvė ir tikrumas – turinio, formos, savęs kūryboje?
– Savęs kaip atlikėjos ir kūrėjos. Nors visai neseniai sau įvardinau, kad man tai yra svarbu, supratau, kad visada to ieškodavau visur. Pirma laisvę atradau šiuolaikiniame šokyje, vėliau teatro laboratorijos studijos ir darbas su J. Grotowskio ansamblio metodika man tapo kitu žingsniu jos link, atradau naujus kelius ieškant autentikos judesyje. Manau, kad dėl to šios temos ir patraukė mane. Daug galvoju apie jas. Ilgą laiką neigiau savo emocijas, pyktį, liūdesį ir viską, kas man atrodė bloga. Norėdavau to nejausti, greičiau nuo to pabėgti, kad to nebeliktų. Buvo didelis darbas priimti ir suprasti tas emocijas ir jausmus, kurie, man atrodė, kad kažkam kitam gali nepatikti. Tai esu aš ir viskas su tuo yra gerai. Šis performansas tą ir sako žiūrovui – kiekvienas turime turtingą vidinį pasaulį, kurio nemato kiti, kartais nematome ir mes patys, bet esame visokie ir tai yra nuostabu.
– Kaip šis darbas prisidėjo prie tavo asmeninio individuacijos proceso ir savęs tyrinėjimo? Sakoma, kad per kūno atmintį yra lengviau grįžti į trauminius momentus, tyrinėti save per atstumą.
– Kūrybinis procesas man tikrai buvo labai terapinis. Tam, kad galėčiau kurti, turėjau sau įsivardinti, kas man yra persona, kas man yra šešėlis, ką man reiškia būti savimi, kada tai pametu, kada prie to sugrįžtu. Tą dariau taikydama C.G. Jungo aktyviosios vaizduotės pratimus, atnešusius įdomių pastebėjimų. Labai daug savyje pamačiau, pažinau ir priėmiau. Tuo ir pasidalinu. Bet pats performansas nėra mano teatrinė terapija, jis yra skirtas tiems, kurie ateina drauge išgyventi su manimi. Šiuo darbu noriu pakviesti žiūrovus sustoti ir pasižvalgyti po savo vidų.
– Performansui pasirinkta galerijos erdvė, o jame nebus daug elementų – projekcija, ryškus garso takelis.
– Norėjau, kad performansas būtų atpažįstamas ir suprantamas, nors iš tikrųjų darbas yra labai abstraktus. Viskas vyksta lėtai. Visi performanso elementai veikia atskirai, bet kartu ir matoma jų jungtis. Kiekvienas žodis gali tapti raktiniu ir susieti, kaip veiksmas sutampa su tekstu, kuris nuskambėjo prieš tai, ar su vaizdu, kuris bus matomas vėliau. Kiekvienas atėjęs gali rasti, už ko užsikabinti, ir turėti savo asmeninę kelionę. Nėra vieno teisingo atsakymo, kaip patirti performansą. Žiūrovai patys galės pasirinkti, kaip būti erdvėje – ar sekti kitus, ar pasilikti vieniems ir veikti individualiai. Būdami kartu ir susitelkdami jie taps erdvės dalimi.
– Atliekant performansą būsi užsirišusi akis. Tai gana ryškus simbolis šioje minimalioje aplinkoje. Kodėl jis buvo pasirinktas?
– Užrištos akys paverčia veidą neutralia kauke, negalėjimas skaityti atlikėjo veido suteikia erdvės stebinčiųjų interpretacijai. Iš kitos pusės, ta vidinė kelionė man labai primena buvimą užrištomis akimis, nes ji yra nematoma, nežinai, kokios jos ribos, kaip ir kas atrodo ar neatrodo. Šis simbolis man taip pat siejasi su Teisingumo deive, stovinčia užrištomis akimis ir rankose laikančią svarstykles ir kardą. Šie tiesos ir teisingumo momentai sukuria pažeidžiamumo jausmą, kitokį buvimą erdvėje, kitokį laiko pojūtį. Kartu tai yra ir įdomus bei kiek nesaugumo jausmą keliantis momentas, nes esu kartu su žiūrovais, juos jaučiu, bet nematau.
Performanso idėjos autorė ir atlikėja – G. Šmigelskytė, garso takelis – Inga Šepetkaitė, projekcijų autoriai – Kornelijus Jaroševičius ir G. Šmigelskytė. Finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė. Partneriai: Lietuvos dailininkų sąjungos galerija „Arka“, Vilniaus miesto savivaldybė, Jerzy Grotowski institutas.
Performanso „Viduje“ premjera įvyks birželio 20 ir 21 d. Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“.
