Praėjusiais metais teatro bendruomenėje aktyvias diskusijas sukėlusi Lietuvos nacionalinio dramos teatro reklaminė sezono kampanija „Neik į teatrą“, besibaigiant jau šiems, 2024 metams, vis dar renka tarptautinio pripažinimo viešųjų ryšių ir reklamos srityje taškus. Kiekvienas pranešimas, primenantis apie šią kampaniją ir jos komunikacinį (ne)tikslumą, svarstymų apie besikeičiančias kartas mūsų teatre fone, kas kartą priverčia bent trumpam susimąstyti, kodėl į teatrą vis tik einama. Tad baigiantis metams, bet dar tik įsibėgėjant sezonui, norisi pri(si)minti įprastas ir naujas priežastis, eiti į teatrą.
Tradicija
Sako, kad dalis žmonių lankosi teatro/šokio/operos/baleto spektakliuose, nes tai buvo/yra šeimos tradicija. O kada pradėti kurti šeimos tradicijas, jei ne nuo pirmųjų metų? Manančius, kad per anksti, galima greitai patikinti, kad anaiptol.
Jau beveik porą dešimtmečių spektaklius vaikams ir kūdikiams Lietuvoje ir užsienyje kurianti choreografė Birutė Banevičiūtė šiemet mažuosius pakvietė į premjerą Vilniaus senajame teatre. „Pasaulio medį“ čia augina, kuria ir atidos mažiausiems žiūrovams mokosi kelių kartų šio teatro aktoriai. Spektaklyje choreografė lieka ištikima pagrindiniams savo kūrybos principams ir išradingai kuria saugias ir praturtinančias pirmąsias teatro patirtis patiems mažiausiems žiūrovams(spektaklis skirtas 6–18 mėn. vaikams). Paprasti objektai čia tampa pasakų pasaulio stebuklais, ypač kai mažieji žiūrovai laisvai keliaudami veiksmo aikštele ir atranda juos patys. Ne mažesnius atradimus patiria ir tėvai, stebėdami atlikėjų ir aktyvių mažųjų žiūrovų interakcijas.
Nuotykiai
Saugiai įsitraukti į sceninį veiksmą ir formuoti savo autentišką spektaklio patirtį šį sezoną galimybių turi ne tik mažiausi žiūrovai, bet ir suaugusieji. Naujausias egzistencializmo įkvėptas režisieriaus Pauliaus Markevičiaus darbas „Café existans“ kviečia į barą, iš kurio siaurais koridoriais galima keliauti į kitas spektaklio veiksmo vietas, stebint jose veikiančius personažus, arba mėgautis tuo metu tuščiomis, bet kūrybiškai scenografės Sigitos Šimkūnaitės instaliuotomis erdvėmis.
Egzistencinio liūdesio paliesti šio patyriminio spektaklio personažai ne tik fragmentiškai dalijasi įžvalgomis apie būties prasmę ir beprasmybę bei savo (iš)gyvenimų akimirkomis, meilės ir nusivylimo momentais, bet ir čia pat, kartu su žiūrovais kelia putojančio gėrimo taures. „Café existans“ kūrėjai renkasi suteikti neribotą laisvę žiūrovams patiems rinktis savo patirtį ir nepateikia dramaturginio karkaso ar kelių, kuriais reiktų sekti. Tad kviečia į egzistencinius nuotykius, kuriuos, kaip ir gėrimus bare, renkatės patys.
Aktualijos
Kaip galima suprasti iš spektaklio pavadinimo, būtent sudėtingus, skaudžiai ir neišvengiamai aktualius klausimus kelia Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatyta „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. Antano Obcarsko režisuotame spektaklyje pagal amerikiečių dramaturgės Mirandos Rose Hall pjesę, papasakojama apie penkis Žemę ištikusius masinius išnykimus ir anonsuojamas link mūsų grėsmingai artėjantis šeštasis.
Berdamas mokslinius faktus ir derindamas juos su jautriomis asmeninėmis įžvalgomis, prisiminimams scenoje pinantis su nenumaldomai artėjančia grėsme, Gytis Ivanauskas kaip reta jautriai ir paprastai ekologinės katastrofos atgarsius priartina iki autentiško ir asmeniško su(si)vokimo, į kurį tampa nebeįmanoma numoti ranka.
Juokas
Temų, kuriomis galima juokauti, lauką spektakliu „Stand-up‘as prasmei ir beprasmybei“ pagal Birutės Kapustinskaitės pjesę šiemet praplėtė režisierė Eglė Švedkauskaitė. Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje pirmą kartą atliekamas stand-up‘as (improvizuotas komiko pasirodymas stovint prieš auditoriją), tampa atspirties tašku sudėtingam, bet žaismingam pokalbiui apie netektį, gedulą ir savižudybę.
Dinamiškas vyro ir tėvo netekusių Vitalijos Mockevičiūtės kuriamos našlės ir Karolio Kasperavičiaus įkūnijamo jos sūnaus duetas leidžia patirti gedinčiųjų būsenas ir prisiliesti prie jų dažnai patiriamo beprasmybės pojūčio. Taiklia, žaisminga ir stilinga dramaturgine ir režisūrine kalba čia atsigręžiama į tai, apie ką paprastai nekalbame, o juo labiau – nejuokaujame. Bet tik tol, kol neatrandame, kad juokas turi galią išlaisvinti, net ir pačiomis juodžiausiomis akimirkomis.
Smalsumas
Sunkių temų šiemet nevengė daugelis teatrų ir kūrėjų. Mirties tema dominuoja ir režisierius Nauberto Jasinsko spektaklyje „Sugrįžimas“ pagal Čilės rašytojo Roberto Bolaño to paties pavadinimo apsakymą, pradėjusiame šį sezoną Klaipėdos dramos teatre.
Ekstremaliai estetiškame, vizualiai nepriekaištingai išgrynintame spektaklyje (scenografas Tadas Černiauskas, kostiumų dailininkė Liucija Kvašytė) groteskas derinamas su detektyvo intriga, o juodosios komedijos elementai su sociokritika. Tad nenuostabu, kad sterili ir akinamai balta scenos erdvė iš morgo organiškai virsta TV studija. Tarsi tyrimų laboratorijoje „Sugrįžimas“ tiria tamsiąsias žmogaus prigimties puses, sluoksnis po sluoksnio atidengdamas vis šiurpesnes detales, bet tuo pačiu leisdamas ir nuo siužeto atsietus, platesnius apibendrinimus apie mūsų laiką.
Sąlygiškumas
Nors socialiniai ir politiniai kontekstai nuolat kinta, tačiau šeimyninės dramos išlieka aktualios, keičiasi tik jų aplinkybės. Puikus to pavyzdys – Valstybiniame jaunimo teatre Igno Jonyno režisuotas „Sūnus“. Pagal šiuolaikinio prancūzų dramaturgo Floriano Zellerio pjesę sukurtas spektaklis galėtų vykti ir dabar, ir prieš 20 ar 30 metų. Paprastai sudėtingi sūnaus ir tėvų, o ypač tėvo santykiai, jų patiriama bejėgystė ir desperatiškas tikėjimas, kad viską galima išspręsti, atspindi ne vieno šiuolaikinio žmogaus santykį ne tik su artimaisiais, bet ir gyvenimiška realybe.
Aktyviai spektaklyje veikianti ir prie siužeto posūkių prisitaikanti Sigitos Šimkūnaitės scenografija, pasakojimą iškalbingomis vizualinėmis detalėmis papildantys Sandros Straukaitės kostiumai ir išradingos bei elegantiškai tikslios režisieriaus I. Jonyno mizanscenos bei glaudus aktorių ansamblis „Sūnuje“ primena apie teatro sąlygiškumo suteikiamas galimybes ne tik pajausti, bet ir suprasti, scenoje ieškant ne atsakymų, o dar kartą pri(si)menant sudėtingus klausimus.
Identiteto paieškos
Tuo tarpu šokio scena šiemet sukosi kur kas šviesesnių temų link. Pastarojo meto jaunųjų choreografų kūryboje dominuojantis atsikartojimo efektas buvo derinamas su tautiniais motyvais, kurie scenoje įgavo netikėtai šiuolaikiškus pavidalus - nuo hipnotizuojančių tautinių šokių sukinių tarp Prancūzijos ir Lietuvos kuriančio choreografo Dovydo Strimaičio Šeiko šokio teatrui sukurtame „Suk Suk“ iki banga virstančios Jūratės Luko Karvelio „Kur krantas“.
Pastarajame pateikiamas ir šiuolaikiškas žvilgsnis į mūsų mitologiją, tarsi tolimas Jūratės ir Kastyčio legendos aidas. Iš šokėjos Dominykos Markevičiūtės scenoje visu kūnu kuriamos/atkartojamos bangos gimsta moteris, kuri, apsižvalgiusi šiuolaikiniame pasaulyje, grįžta atgal į vilnijančias bangas. Spektaklyje skleidžiasi dermė tarp tradicinio pasakojimo nuotrupų, šiuolaikiškos, sąmoningai vos keliuose motyvuose apsiribojančios, choreografinės kalbos ir sudėtingos atlikimo technikos. „Kur krantas“ kuriamo abstraktaus pasakojimo paprastumas ir talpumas žavi nuosaikumu.
Lietuvių liaudies tradicijų ir hiphopo sąsajų ieškoma Vilniaus šokio teatro „Low Air“ naujausiame spektaklyje „Vienudu“. Šokėjų Lauryno Žakevičius ir Roko Šaltenio atliekamas, kartu su choreografe Airida Gudaite sukurtas spektaklis, ilgaamžę istoriją menančioje Sapiegų rūmų salėje primena tapatybės paieškų ir išgyvenimų ritualą, kurio atlikėjai, derindami urbanistinio šokio judesius su vyriškumo įvaizdžiais bei pavieniais tradicinio liaudies šokio elementais, kuria šiuolaikišką ir atvirą dialogą. Eidami ratu vienas prieš kitą iš varžovų jie tampa broliais, vėliau vienas kito atspindžiais veidrodyje, kol vėl viską, kaip ir priklauso ritualui, pradeda iš naujo.
Įvairovė
Ar monotonijoje gali slėptis įvairovė? Toks klausimas kyla prisimenant tarp Prancūzijos ir Lietuvos kuriančio jaunosios kartos choreografo Dovydo Strimaičio šokio spektaklį „Hairy“ (prodiuserinė kompanija Lietuvoje – „Be kompanijos“), kuriuo choreografas ryžosi iš pirmo žvilgsnio gal net įžūliam eksperimentui – priversti šokti plaukus. Tai bene vienintelė kūno dalis, kurios judėjimo negalime iki galo kontroliuoti, kuri juda, bet ne pati savaime. Juodu lateksu aptraukdamas šokėjus choreografas vienu metu ir sulygina jų kūnus, ir suteikia erdvės jų įvairovei skleistis. Stebint sinchronišką ir monotonišką kūnų judėjimą, dominuojant ilgiems įvairiaspalviams plaukams, imi pastebėti, kokie jie (kaip ir mes) visi skirtingi ir tuo pat metu visi lygūs.
Spektaklis grindžiamas nuolatiniais pasikartojimais, koncentruojantis į plaukų judėjimą nuo pat šaknų iki pačių galiukų, išbandant įvairius įmanomus išsidėstymo erdvėje variantus ir judėjimo ritmus, pauzes ir sinkopes. Šis monotoniškumas ir reti pasikeitimai suteikia laiko ir erdvės savotiškai žiūrovų meditacijai ir leidžia pasirinkti: ar veiksmą scenoje stebėti tarsi kaleidoskope kas kartą nepakartojamai sukrintančias įvairiaspalves šukes, ar pasitelkus sociokultūrinį kontekstą ieškoti sudėtingesnių apibendrinimų.
Poilsis
Greta to, kas jau aptarta (ir dar ne), scenos menas pasižymi ir galimybe tiesiog patirti estetinį pasitenkinimą. Tad pabaigai, grįžkime prie tradicijų. Lietuvos nacionalinio teatro scenoje šiemet pristatytas vieno garsiausių šiuolaikinių prancūzų choreografų Angelino Preljocaijo baletas „Parkas“.
Atsigręždamas į XVII ir XVIII a. literatūrą ir Wolfgango Amadeus Mozarto muziką, 1994 m. „l’Opera de Paris“ baletui sukurtame spektaklyje choreografas elegantiškai scenoje braižo meilės intrigų schemas. Kritikų kaip šiuolaikinio baleto šedevras įvardijamas kūrinys suteikia galimybę keliasluoksnei kelionei laiku.
---
P. S. Žinoma, priežasčių į eiti teatrą yra kur kas daugiau ir gali būti visiškai kitų. Jau šiomis dienomis atsiras naujų, tad jei šios nepasirodė pakankamai svarios, sekite repertuarus ir atraskite savas.
