Su aktoriumi prisėdame trumpai pokalbio pertraukėlei, kurios metu paaiškėja ne viena smagi detalė apie naująjį jo vaidmenį: pavyzdžiui, tai, kad spalvingajame Euristėjuje G.Ivanauskas regi nemažą dalį savęs.
- Papasakokite, nuo ko prasidėjo jūsų darbas Keistuolių teatre?
- Su Keistuolių teatru iki „Heraklio“ nebuvau turėjęs nieko bendro. Pirmoji pažintis įvyko taip: aktorius, kūręs Euristėjo vaidmenį, paliko spektaklį, o kadangi „Heraklis“ dar visai šviežias – premjera įvyko vos prieš metus – norėjosi, kad jis gyvuotų ilgiau ir reikėjo aktoriaus, kuris būtų toks, na, kaip čia pasakius... Kai Dalius Skamarakas, vaidinantis Heraklį, pasakojo man apie šitą vaidmenį, pasakė: „Reikia šiziko, tokio, kaip tu“. Svarstant, ką pasikviesti vaidinti, režisierius Gildas Aleksa užsiminė apie mane, ir Dalius tam labai pritarė.
Kadangi aktorius, atliekantis pagrindinį vaidmenį Gildo Aleksos spektaklyje „Balandis“, buvo mano studentas, man teko būti bakalauro egzaminų komisijoje ir visai netyčia pamatyti Gildo režisūrinį darbą. Jei būčiau jo nematęs, galbūt būtų tekę pasvarstyti dėl atėjimo į „Heraklį“, bet tas spektaklis man labai patiko, tad peržiūrėjau filmuotą „Heraklio“ medžiagą ir šitaip prasidėjo mūsų bendravimas bei pirmosios repeticijos. Niekada neturėjau tokios patirties – per dvi savaites įsivesti į trijų valandų spektaklį... Pirmuosius spektaklius lydėjo daug streso, bet dabar pamažu pradedu išlaisvėti ir tikiuosi, kad ilgainiui visos gautos pastabos susigulės ir dar labiau patobulėsiu.
- Kokie jūsų darbo su kūrybine komanda įspūdžiai?
- Su beveik visais aktoriais – kaip ir režisieriumi – man tai buvo pirmas susidūrimas, tik su Daliumi Skamaraku drauge esame vaidinę nemažai spektaklių. Man labai patiko, kad šiame kolektyve jaučiu didelį palaikymą. Kūrybinė komanda nuo pradžių matė, kad jaučiu didelę atsakomybę nesusimauti, padaryti viską kokybiškai, tad jie mane savotiškai saugojo, padėdavo, patardavo, primindavo pamirštą tekstą repeticijų metu. Tas kolektyvas – kaip mažytė šeima, dėl to labai gera kartu dirbti.
- „Heraklyje“ sunkūs šių dienų pasaulio klausimai liečiami pasitelkus komedijos žanrą, nevengiama aštrių pasisakymų, agresyvesnių raiškos formų. Kuo jums pačiam aktuali šio spektaklio tema?
- Man labai patinka tokia forma – tai viena priežasčių, kodėl esu šiame spektaklyje. Manau, kad yra gerai, kuomet sunkios temos išlaisvinamos per lengvą žanrą, komediją, bet pati problema netampa lengvesnė – tokia forma veikiau ją išgrynina. Kalbant apie karą, terorizmą, prievartą – labai tikiuosi, kad per tokią komedijos formą žiūrovui pavyksta įsiklausyti bei išgirsti esmę, nes ji yra labai skaudi ir tragiška.
- Pasidalinkite savo įspūdžiais apie paties vaidinamą veikėją – Euristėją.
- Drauge su kolektyvu juokiamės, kad man nereikia nieko vaidinti. Žinoma, tai nereiškia, kad ir gyvenime esu tas blogietis idiotas, kuris supranta, kad valdžią galima gauti ganėtinai lengvai (tik ne visada tai laimingai pasibaigia). Kiek manyje yra tokio žanro? Dalykai, kuriuos man davė gamta, yra labai arti personažo, kurį jau sukurtą perėmiau iš savo kolegos ir dar perleidau per save jį papildydamas. Be abejo, viskas nėra taip paprasta – vaidinti reikia labai daug, ir rasti balansą tarp racionalaus bei neracionalaus proto, sukonstruojamų minčių bei čia ir dabar priimamų sprendimų nėra paprasta. Siužetinę liniją reikia susidėlioti labai atsakingai – nuo visiško išsigimėlio gimimo iki jo tapimo karaliumi, savęs sudievinimo. Man labai įdomus šis vaidmuo, jis ypač spalvotas ir įvairus.
- Ar per šį laiką, kol vaidinate „Heraklyje“, jau spėjote pajusti žiūrovų reakcijas? Jūsų kolegos yra pasakoję, jog spektaklis jų sulaukia nevienareikšmiškų: vienus gvildenamos temos bei jų raiškos forma giliai sukrečia, o kiti palieka salę nesulaukę pabaigos.
- Anksčiau Keistuolių teatre esu žiūrėjęs tik kelis spektaklius, bet niekada nebuvau šio teatro žiūrovas ir nežinojau, kas gi yra Keistuolių teatro žiūrovas. Dabar, po savo pirmojo darbo čia, jau galiu daugiau ar mažiau tą žiūrovą įsivaizduoti. Be abejo, nereikia pamiršti, kad tipinis Keistuolių žiūrovas skiriasi nuo paties „Heraklio“ auditorijos, tačiau man išties nuostabu jausti didelį palaikymą iš publikos ir matyti, kaip jie priima tai, ką jiems duodi.
Taip pat šis spektaklis ir vaidinamas personažas man atriša rankas bei suteikia daug galimybių, kaip, pavyzdžiui, nutiko per vieną spektaklį: vienas iš žiūrovų atsistojo ir išėjo, o aš galėjau pabėgti nuo parašyto teksto ir paklausti, ar tikrai taip blogai buvo, ar tikrai aš taip blogai vaidinu, kad žmonės išeina? Man dar labai svarbu, kad spektaklyje galima laisvai „maudytis“, o jei atneši kažką papildomai nuo savęs – ar tekstą, ar judesį, nenutolstantį nuo temos – manau, režisierius dėl to kaskart tik apsidžiaugia, nes spektaklis yra gyvas ir visą laiką kvėpuojantis. Be to, išduosiu paslaptį – kai paprašiau pjesės, kad galėčiau pasimokyti tekstą, gavau lygiai tris lapus. Tai reiškia, kad tokio dalyko kaip pjesė „Heraklyje“ nėra – ją galima kurti čia ir dabar.
- Ačiū už pokalbį!
