Spektaklyje „Sprendžiant Hedą“ pagrindinį vaidmenį kuria aktorė Kamilė Petruškevičiūtė. Pokalbyje su ja – mintys apie darbą pandemijos sąlygomis, netikėtą Hedą Gabler ir tai, ko gali tikėtis žiūrovai.
– Kamile, spektaklis „Sprendžiant Hedą“ kuriamas neįprastomis aplinkybėmis, pandemijos akivaizdoje. Kokios nuotaikos apėmusios ir kaip sekasi repetuoti?
– Dėl koronaviruso pandemijos viskas sunkoka, repetuojame laikydamiesi saugumo, su kaukėmis arba skydeliais. Kartais būna juokinga, bet iš tiesų tai sunku, nes apsaugos priemonės trukdo išgauti vienas iš kito ryšį, santykį.
Mes labai anksti, gal penktosios repeticijos metu, pradėjome vaidinti „ant kojų“, o ne tik skaityti ir analizuoti pjesę. Ir nors situacija tikrai sudėtingesnė nei įprastai, esame labai pažengę į priekį. Stengiamės išgauti kuo geresnį kūrybinį rezultatą.
Šis laikas sudėtingas dar ir todėl, kad tarsi susiduria dvi tiesos. Mūsų profesija reikalauja tam tikrų kūrybinių ambicijų, norisi geriausio rezultato, tačiau pilna informacijos, skatinančios žmones likti namuose, niekur neiti vardan saugumo – ir tai puikiai suprantama. Todėl čia nemažai dvigubo psichologinio spaudimo. O gal pats jį ir susikuri?
– Kaip jautiesi dirbdama su tokiu įvairiu „Sprendžiant Hedą“ aktorių kolektyvu? Ar patiriate kokių iššūkių?
– Kolektyvas man labai patinka. Pirmą kartą dirbu su Vilniaus mažojo teatro trupės aktoriaus – Egle Gabrėnaite, Vytautu Rumšu, Tomu Kliuku. O kalbant apie iššūkius, pastebėčiau, kad visi esame labai labai skirtingi, iš skirtingų trupių ir mokyklų. Todėl ir vaidiname skirtingai. Iššūkis – pasiekti bendrą manierą, kažkiek susivienodinti. Tačiau tai labai įdomu.
– Kai pirmą kartą perskaitei Jono Kleino pjesę „Sprendžiant Hedą“, kokį įspūdį ji tau paliko?
– Man iš karto patiko pjesės idėja. Ji tokia... šiek tiek brodvėjinė, amerikietiška, turinti saldaus humoro. Kurį, beje, vėliau prabraukėme, nes mums svarbiausia pati idėja. „Sprendžiant Hedą“ kiek primena detektyvą, ji labai artima šioms dienoms, o ir parašyta ne taip seniai, 2017 m. yra daugybė būdų pastatyti šią pjesę, ją interpretuoti – yra ko ieškoti, yra ką daryti.
Kurdama vaidmenį siekiu, kad Heda būtų gyva, net gyvesnė už visus kitus.
Jei reiktų išskirti šios pjesės žinią, sakyčiau, kad ji skelbia, kad reikia norėti gyventi. Reikia atsiverti pasauliui plačiau ir gyventi jame, jį pamatyti. Tai pagrindinė žinia, nors į šį J.Kleino kūrinį telpa ir gerokai daugiau.
– Kaip apibūdintum Hedą Gabler, kurios vaidmenį kuri? Kuo ji skiriasi nuo klasikinės, visiems pažįstamos Henriko Ibseno Hedos?
– Jos tikrai gerokai skiriasi. Klasikinė Heda – gana fatališka moteris, galinga, manipuliuojanti kitais. Šiame spektaklyje pamatysime mūsų dienų, 2020-ųjų Hedą. Ji kitokia, nes ir jos pagrindinis tikslas visiškai kitoks – ji nenori nusižudyti, atvirkščiai – pakeisti savo lemtį.
Ši Heda – be galo gyvybinga, žaisminga. Kurdama vaidmenį siekiu, kad Heda būtų gyva, net gyvesnė už visus kitus. Ta, kuri griebiasi paskutinio šiaudo nagais, kad įvykdytų savo tikslą – gyventi. Nesvarbu, kas bus po to, gyventi ji nori, nes tame juk yra kažkokia prasmė. Ši šiuolaikinė Heda tikrai gali nustebinti, gal net išgąsdinti, kai kuriems gali ir nepatikti. Spektaklyje „Sprendžiant Hedą“ žiūrovai pamatys tai, ko tikrai nesitikėtų iš klasikinės Hedos.
– Tai bus tarsi žaidimas su klasika, tiesa? Ar tau artimesni eksperimentai ir žaidimai, o gal visgi klasikinės dramaturgija?
– Man artimesni eksperimentai, nes su tuo daugiau dirbu, su klasikine dramaturgija tenka susidurti mažiau. Taigi tai – net ne nuo manęs priklausantis dalykas. Man vis pasitaiko eksperimentai, kur nebelikę klasikinio personažo ir pjesės, viskas labai išplėšyta. Tai man artima ir todėl lengva suprasti, ko šiuo atveju nori Uršulė. Tačiau tuo pačiu, turėdami sulaužyti klasiką, mes į ją atsigręžiame, taigi turime puikiai išmanyti.
Manau, kad visame šiame procese svarbi užduotis – turėti valią. Tai, ką nori padaryti Uršulė, ir mes, aktoriai, reikalauja valios – valios nepasiduoti klasikai tiek vaidybos, tiek analizės prasme. Valios turėjimą diktuoja ir pati pjesę. Čia turiu omenyje Hedos valią pasipriešinti pačiai sau ir savo likimui.
