„Nebuvo svarstymų atidėti spektaklio statymą, sustoti negalima. Reikia išmokti gyventi ir dirbti su COVID-19, jis bus ir šiais, ir kitais metais“, – apie sudėtingu laikotarpiu tęsiamus kūrybinius darbus kalbėjo Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys. Didžiausias iššūkis, anot jo, buvo logistinis: „Atvykstantieji nėra iš vieno miesto. Teko organizuoti visų keliones iš skirtingų Lenkijos vietų. Nuolat stebėjome kintančias tvarkas, vienu metu atrodė, kad išimtys buvo likę vien sportininkams, nesusvyravome, užsakėme bilietus, atsirado galimybė keliauti ir menininkams.“
Aktoriai kartą per savaitę turės testuotis, jie prašomi apriboti pašalinius kontaktus, „norime dirbti saugiai, jau testavome visus dalyvaujančius spektaklio kūrime, testus darysime kartą per savaitę. Beliko suderinti praktinius dalykus – kol kas kiekvienas turi pats registruotis ir važiuoti, bandome suderinti, kad visą komandą būtų galima testuoti vienu metu, organizuotai“. Pasak vadovo, bet kokius sunkumus atperka galimybė dirbti su A. Duda-Gracz: „Visi troško su ja dirbti, ji sukuria neįtikėtiną atmosferą repeticijų metu. Režisierė rašė, kad pirma repeticija jai svarbesnė nei premjera, kvietė joje dalyvauti ir mane. Sėdėjau ten ir jausmas sunkiai apibūdinamas – lyg ne pirmas susitikimas, ji žino kiekvieną niuansą, kiekvieną smulkmeną. Aktoriai gal šiek tiek numanė, ko tikėtis, bet tikrai dar niekas neturėjo tokios repeticijos. Per pirmą repeticiją ji lenkiškai skaitė pjesę ir laiškus kiekvienam personažui. A. Duda-Gracz pabrėžia, kad ji dirba aktoriams, o ne jie jai. Ji kiekvieno prašo prisidėti kuriant jų personažus, rašo juos kartu su aktoriais.“ Anot teatro vadovo, unikalus kūrybos procesas ilgam įsimins jame dalyvavusiems.
Keturis vaidmenis spektaklyje turinti Eglė Jackaitė taip pat pabrėžė lenkų režisierės išskirtinumą: „Esu dėkinga už galimybę dirbti su A. Duda-Gracz, mokausi vien būdama šalia jos. Per visus 25 m. teatre dar nebuvo tokio stipriai rezonuojančio ryšio su režisiere – kaip žmogumi, moterimi, profesionale. Ji labai empatiška kiekvienam žmogui, turi magiškos galios, norisi būti medžiaga jos rankose, ja visiškai pasitikiu.“ Aktorė tikino, kad jai labai neįprastas režisierės gebėjimas atverti vaidinančiųjų asmenybes, „nieko panašaus dar neteko patirti, ji labai jautriai prieina prie kiekvieno žmogaus – kai skaitė laiškus personažams, atrodė, kad ji mus pajuto, permatė, atpažino – skyrė tokius vaidmenis, kokie mums labiausiai tinka“. E. Jackaitė minėjo, kad nors dar sunku apibendrintai kalbėti apie repeticijas, jau dabar labai ryškiai justi beveik terapinis jų pobūdis, „šis kūrybinis procesas dirbant su ja neįkainojamas. Jos spektaklyje turėsiu galimybę būti visokia, profesine prasme tai – augimas. Labai įdomu ir brangu, kaip viskas vyksta – nepuolam iškart prie teksto, neriam į giliausias savo sielos gelmes, personažus jaukinamės nuo juos auginusių įsčių. Tai – unikalu“.
Spektaklyje tris vaidmenis turinti Justina Vanžodytė antrino kolegei sakydama, kad galimybė dirbti su A. Duda-Gracz jai labai svarbi: „Labai norėjau savo aktorystės kelyje sutikti šią režisierę. Tai – didžiulis džiaugsmas. Ji mums iš anksto nepasakė, kas būsime, bet į pirmąją repeticiją ėjau ne tik su smalsumu, bet ir ramybe – žinojau, kad su A. Duda-Gracz, nepaisant to, koks vaidmuo, bus nepaprastai įdomu būti kūrybos procese. Ji yra fenomenali režisierė.“ J. Vanžodytė pasakojo, kad pirmą kartą A.Duda-Gracz spektaklį pamatė Klaipėdoje 2018 m., tuomet festivalio TheATRIUM programoje viešėjo „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“. „Režisierė mūsų buvo klaususi, kokie mūsų svajonių vaidmenys. Mano svajonė buvo tiesiog dirbti su ja. Prasidėjus repeticijoms neskubu susidaryti išvadų apie savo personažus – su A Duda-Gracz jų kūrimas yra bendra kelionė. Ji leidžia augti ir kvėpuoti personažui, atėjus laikui jis leidžia žinoti apie save.“
Aktorius Liudas Vyšniauskas santūriau kalbėjo apie atsinaujinusias repeticijas, bet pripažino – dirbti gera, „mūsų darbe pasitaiko pauzių ir ne dėl pandemijos. Bet aktoriai laimingi, kad pradėjome repetuoti, bet ne tik aktoriai – visi teatre laimingi“. L. Vyšniauskas pasakojo, kad prieš susitikimą režisierė buvo sakiusi aktoriams nesiruošti, „ji prašė ja pasitikėti, nerinkti informacijos apie tai, ko nežinome, norėjo pati supažindinti su pjese, jos idėja. Tą ir padarė. Viskas buvo naujiena – kas būsiu, ką veiksiu. Žmogui gyvenime naujienų netrūksta, bet ne kasdien jos tokios rimtos. Labai džiaugiuosi man tekusiu vaidmeniu, dabar bereikia pateisinti jos pasitikėjimą manimi“.
Kaip ir kolegės, L. Vyšniauskas neslėpė, kad A. Duda-Gracz Klaipėdoje – didelis įvykis: „Lenkijoje ji yra metras. Labai džiaugiuosi, kad tokio kalibro kūrėja dirbs mūsų teatre. Jos darbai kalba už save, ji turi ypatingą metodą. Ji labai atvira ir tuo aplinkinius priverčia būti labai atvirais.“ Anot aktoriaus, jis jau dabar laukia premjeros su žiūrovais, net jei šiandieninė realybė pilna kintamųjų, „aktoriaus gyvenimas – nežinomybė. Susitaikai su viskuo ir dirbi. Skamba banaliai, bet dirbti yra geras dalykas“.
