Miuziklas įspūdingas tiek savo dramaturgine, tiek muzikine, tiek choreografine medžiaga, išsiskiria spalvingų personažų – nuo gatvės valkatų iki mokslo pasaulio elito ir aristokratų – gausa.
Laikui nepavaldus miuziklas Niujorke buvo pastatytas 1956 m., premjera įvyko prestižiniame Brodvėjaus teatre, pagrindinius vaidmenis sukūrė žymūs artistai Julia Andrews ir Richardas Burtonas. Miuziklo libretas parašytas pagal dramaturgo George Bernardo Shaw pjesę „Pigmalionas“ (1912), kurioje pasakojama apie šiukšlininko Dulitlo dukterį, kalbančią baisiu gatvės žargonu, ir profesorių Higinsą, susilažinusį su bičiuliu Pikeringu, kad per pusę metų išmokys merginą kalbėti pavyzdine anglų kalba – taip ji tapsianti tikra ledi.
Miuziklas „Mano puikioji ledi“ Brodvėjuje gyvavo dvejus metus, per kuriuos parodyta 2717 spektaklių, o jo pastatymas Londone taip pat sumušė visus iki šiol čia rodytų sceninių veikalų rekordus. Neblėstančiam šio miuziklo populiarumui daugelyje pasaulio šalių itin pasitarnavo to paties pavadinimo kino filmas (1964), kuriame Elizos Dulitl ir Higinso vaidmenis sukūrė garsūs amerikiečių kino aktoriai Audrey Hepburn ir Rexas Harrisonas.
Kauno scenoje miuziklas „Mano puikioji ledi“ pirmą kartą buvo pastatytas 1965 m. ir ilgam įsitvirtino teatro repertuare, sulaukdamas vis naujų interpretacijų. Spektaklį kurianti režisierė Viktorija Streiča sako, kad ji nebuvo ypatinga šio miuziklo fanė: „Ko gero, deramai jo neįvertinau. Kai gavau progą miuziklą režisuoti, susipažinau su medžiaga ir tiesiog ją įsimylėjau. Supratau, kad tai – nuostabi dramaturgija ir viena keisčiausių meilės istorijų. Pamilau šią istoriją ir dabar kuprinėje nuolat nešiojuosi „Pigmalioną“, pagal kurį ji parašyta.“
Režisierė ir spektaklio vizualikos kūrėjai – scenografas Artūras Šimonis bei kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė orientavosi į kitą laikotarpį nei librete – XX a. šeštą dešimtmetį. „Tai buvo paskutinis moteriškumo klyksmas, kai vyravo skulptūriniai kostiumai, moteriški siluetai. Tai laikotarpis, kai užgimė etaloninės figūros – Marilyn Monroe, Sophia Loren. Jas mylėjo visi pasaulio vyrai, jomis norėjo būti visos pasaulio moterys“, – sako kostiumų dailininkė Kotryna Daujotaitė. „Pigmaliono legenda – mitas apie tobulos moters, deivės kūrimą. Pigmalionas kalė Galatėją marmure, čia atsispindės „divų gimimo“ laikas, todėl tai puikiai susišaukia. Norisi kažko skulptūriško, netgi ir sąsajų su filmu, kuriame vaidino Audrey Hepburn“, – jai antrina režisierė.
Pagrindinį – Elizos Dulitl – vaidmenį miuzikle įkūnija net trys solistės: Marija Arutiunova, Ingrida Kažemėkaitė ir Ieva Juozapaitytė. Artistės pripažįsta, kad kelias metamorfozes per spektaklį patiriančios herojės vaidmuo sukelia nemažai iššūkių – per tris valandas trunkantį spektaklį iš prasčiokės tenka tapti ledi ir tai yra itin nelengva užduotis. „Keičiasi ne tik mūsų drabužiai, bet ir dainavimo maniera, kalba, veido mimikos, kūno plastika. Be to, draminiuose spektakliuose aktoriai tekstus dažniausiai deklamuoja, operoje – dainuoja, operetėje yra šokio elementų. O mes šįkart atliekame viską“, – viena kitai pritaria dainininkės. Pagrindinio vaidmens atlikėjos sutaria, kad spektaklyje jų herojė įvairiausiomis spalvomis atskleidžia amžinąsias vertybes – tikėjimą, viltį ir meilę.
Elizos „mokytojo“ fonetikos profesoriaus Henrio Higinso vaidmenį spektaklyje kuria teatro solistai Raimondas Baranauskas ir Laimonas Pautienius. Naujasis spektaklis bus fantastiška proga ilgesniam laikui teatro scenoje vėl matyti vieną puikiausių Lietuvos baritonų L.Pautienių, kuris mūsų šalies publikai geriausiai žinomas iš bohemiečių operų, o nemenką kūrybinės karjeros laiką praleidžiantis Diuseldorfo teatre Deutsche Oper am Rhein. Paklaustas apie jo kuriamą personažą solistas sako, kad jam Higinsas – tiesiog kompleksuotas žmogus, gyvenantis siauroje knygų apsuptyje, sąmoningai nesidomintis aplinkiniu pasauliu ir nesistengiantis prie jo prisitaikyti. Ir būtent Eliza padeda jam suvokti, kad yra kitas pasaulis, kad jame gyvena kitokie žmonės, kad egzistuoja jausmai, kurie pakeičia juos abu. Kitas profesorius Higinsas – Raimondas Baranauskas – sako, kad didžiausias iššūkis šiame spektaklyje yra tai, kad jame labai daug kalbamojo teksto: „Nors tai miuziklas, nedainuojamų tekstų turbūt užtektų dviem kitiems spektakliams. Pjesė „Pigmalionas“, parašyta prieš daugiau nei šimtą metų, bet sąsajų su šiandiena čia galima rasti daug.“
Spektaklyje užimtas beveik visas teatro meninis kolektyvas, šalia pagrindinių vaidmenų čia išvysime gausybę įvairiausių personažų, kuriuos kuria ne tik solistai, bet ir choro artistai. Muzikiniam spektaklio veiksmui vadovaus muzikinis vadovas Jonas Janulevičius ir dirigentas Virgilijus Visockis, jiems talkina chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, o įspūdingus masinius choreografinius numerius bei scenos judesį pastatė choreografas Dainius Bervingis.
Kauno muzikiniame teatre miuziklą „Mano puikioji ledi“ 1965 m. pirmą kartą pastatė režisierius Rostislavas Andrejevas, tai buvo vienas geriausių jo kūrybinio palikimo darbų. Elizą vaidino J. Ragaišytė, S. Repečkaitė, M. Žilionytė, prof. Higinsą – V. Rimkevičius ir V. Blažys. 1986 m. šį veikalą Kauno scenoje įkūnijo baltarusių režisierius S. Šteinas ir dirigentas S. Domarkas. Elizos partiją dainavo D. Dirginčiūtė, L. Kinderytė, V. Sagaitytė, prof. Higinsas buvo J. Malikonis ir G. Maciulevičius. Spektaklis buvo rodomas beveik dešimt metų, tačiau jo populiarumas nė kiek nesumenko. Todėl miuziklas teatro repertuare vėl pasirodė 1998 m. – statė režisierius G. Žilys, dirigentas J. Geniušas, menininkai iš Austrijos – scenografas F. Kleinas ir kostiumų dailininkė H. Wartenegg, choreografas iš Estijos D. Harchenko. Spektaklyje pagrindinius vaidmenis sukūrė A. Cicėnaitė, R. Zaikauskaitė, G. Maciulevičius, V. Christauskas, T. Ladiga, M. Rekys, D. Vėbra. Beje, už Higinso vaidmenį šiame spektaklyje G. Maciulevičius buvo įvertintas aukščiausiu Lietuvos teatro meno prizu „Kristoforas“ ir Kauno teatralų prizu „Fortūna“.
