Jau šį penktadienį Klaipėdos dramos teatre įtampa žaižaruojanti aktorių akistata premjeroje „Kai kurios erelių rūšys“.
Spektaklio režisierius I.Reklaitis pasakojo apie sutapimus, atvedusius iki D.Nowakowskio kūrinio ir jam svarbius kūrybinio proceso epizodus.
– Papasakokite apie „Kai kurias erelių rūšis“, kaip susiklostė, kad jums į rankas pakliuvo ši pjesė ir kad ją režisuojate bei joje vaidinate?
– Viso šio įvykio savotiškas inspiratorius yra kitas lenkų dramaturgas Sławomiras Mrożekas. Jis 1977 m. parašė pjesę „Emigrantai“. Pagal ją kartu su aktoriumi Gintaru Čajausku prieš septynerius metus sukūrėme spektaklį, vaidinome jį tris ar keturis metus ir parodėme apie 90 kartų. Šis spektaklis nepriklausė jokiam teatrui, buvo visiškai savarankiškas darbas.
Aplankėme beveik visas Klaipėdos ir Žemaitijos mokyklas, rodėme jį ir Oskaro Koršunovo teatre. Su spektakliu taip pat pavyko ir plačiau pakeliauti – gastrolės į Didžiąją Britaniją, Norvegiją, o pabaigoje dar nuskridome į Čikagą, kur vaidinome lietuvių bendruomenei. Daugiausiai spektaklių parodėme mokyklose 10–12 klasių mokiniams. Spektaklis nėra lengvas, veiksmas trunka daugiau nei valandą, bet jį žiūrintys mokiniai išbūdavo idealioje tyloje. Net mokytojai stebėjosi savo auklėtinių pavyzdingumu.
Apskritai, priklausau tiems aktoriams, kurie linkę ieškoti naujų ir įdomių pjesių, su kuriomis kažkada ateityje galėtų dirbti. Stalčiuose guli bent penkios, galimos materializuoti. Taip ir D.Nowakowskio pjesę atradau prieš keletą metų. Ji iki šiol nėra statyta Lietuvoje. Pats padariau jos vertimą. Parašyta 2003 m., bet jos atsiradimo kaltininkas, kaip jau minėjau, yra S.Mrożekas. D.Nowakowskis, tikriausiai sužavėtas Mrożeko pjesės, parašė savąją. Perimta pjesės struktūra, tik pakeista situacija ir aplinkybės. Pagal siužetą paaiškėja, kad net mano vaidinamas vaidmuo – sūnus to personažo, kurį kažkada vaidinau „Emigrantuose“. Man labai patinka, kad yra tokia keista sąsaja, tęstinumas – lyg prieš daug metų pradėtas darbas vis dar tęsiasi.
– Kaip apibūdintumėte „Kai kurias erelių rūšis“?
– Spektaklyje vaidinsiu kartu su kolega J.Baranausku. Su juo daug kalbėjomės apie šią pjesę. Ji nėra lengva, nors siužetas ir atrodo paprastas. Kai ją perskaičiau pirmą kartą – patiko, kažkam kitam daviau paskaityti – patiko. Perskaičiau ją J.Baranauskui, norėdamas pasitikrinti, – viskas gerai. Bet kai po kelių dienų skaitėme ją vaidmenimis, buvau kiek pasimetęs – viskas pasirodė šiek tiek lėkštoka, kol nepradėjome joje kapstytis, ieškoti giluminių klodų.
Savarankiškų mano spektaklių kūrimo laikotarpis visada trunka maždaug vienerius metus, greičiau niekada neišeina. Šio likimas – toks pat. Laikas koreguoja santykį su medžiaga gerąja prasme, kokybė su laiku tik gerėja.
Pjesės siužetas gana paprastas: provincijos vaikinukas atvažiuoja pas buvusią televizijos ,,žvaigždę“, prašo padėti įsidarbinti naujame televizijos realybės šou projekte. Kalbant apie spektaklio prasminius dalykus, galėčiau išskirti dvi kryptis. Mūsų spektaklis – apie pražūtingą medijų įtaką jauno žmogaus psichikai ir apie pasiklydusius žmones, karštligiškai ieškančius gyvenimo prasmės. Realybės šou, projektai, konkursai... Kad gautų greitą pelną, televizija ieško vienadienių žvaigždžių. Bet šou pasibaigus, tos žvaigždės yra iškart nurašomos ir užmirštamos. Apsukrių verslininkų rankose jaunimas tampa paprasčiausiu įrankiu uždirbti didelius pinigus. J.Baranausko vaidinamas jaunas žmogus yra savo gyvenimo kelio pradžioje, o aš, jau perėjęs visus svarbiausius gyvenimo etapus, bandau jį įtikinti, kad jo pasirinktas kelias – dalyvauti vienadieniuose realybės šou – veda į pražūtį.
Spektaklio scenografijos autorius – Artūras Šimonis. Su juo dirbu jau ne pirmą spektaklį.
– Skaitant spektaklio aprašymą savaime kyla mintis apie patirties ir jaunystės sankirtą – lyg būtų užprogramuota, kad jaunas žmogus būtinai eina klaidingu keliu. Kaip manote, ar įmanomas nekonfliktiškas skirtingų kartų susitikimas – kokios turėtų būti jo sąlygos?
– Klausimas, ar vyresnis žmogus visada yra teisus moralizuodamas ir auklėdamas jaunesnį? O gal jaunimo maksimalizmas ir yra šio pasaulio varomoji jėga? Tai amžina žmonijos egzistavimo dilema. Atsakymo nėra. Laikas parodys, kas teisus.
Svarbiausia – turi vykti pastovus dialogas. Reikia mokėti ne tik sakyti, bet ir klausyti. Reikia išmokti analizuoti ir vertinti tai, kas vyksta. Sakoma, kad reikia mokytis ne iš savų, bet iš svetimų klaidų. Deja, dažnai užmirštame šį posakį.
Žmonės nesusišneka, nes negirdi vienas kito. Tai yra pagrindinė bėda. Pavyzdžiui, visiems rūpi laisva ir nepriklausoma Lietuva, bet visiems ji yra skirtinga. Niekas nežino, kas yra ta laisvė ir kokia ji turi būti. Užmirštama, kad laisvė – tai ir pareiga, ir atsakomybė.
Taigi, mokėti klausyti ir išgirsti savo oponentą išskirčiau kaip esminį dalyką. Mes visi skirtingi. Reikia gerbti kitaip mąstantį – tai didelis menas. Gal nereikėtų iš karto konfliktuoti, bet čia jau kultūros dalykas, mentaliteto. Manau, kad teatras kažkuria prasme bando užpildyti šią komunikavimo spragą. Jis padeda žmonėms išmokti bendrauti. Televizijoje yra laidų, kur matai žmones atėjusius į studiją išrėkti savo nuomonę. Taigi imk ir išklausyk pašnekovą, leisk jam išsakyti savo argumentus, o gavęs savo laiką išsakyk kontrargumentus. Žiūrovas pats pasirinks, kas yra teisus.
– Esate sakęs, kad režisuojantis ir tame pačiame spektaklyje vaidinantis aktorius yra avantiūra. Jūs ir vėl imatės tos avantiūros. Kaip sprendžiate aktoriaus ir režisieriaus viename klausimą?
– Yra aktoriaus profesija ir yra režisieriaus profesija. Šių dviejų profesijų prigimtis yra visiškai kita – skirtingi uždaviniai, tikslai ir reikalavimai. Aktoriai iš režisierių neturėtų atiminėti duonos, kaip ir režisieriai iš aktorių. Iš aktoriaus, kaip iš režisieriaus, negali reikalauti, kad jis pastatytų daugiafunkcį pastatų kompleksą. Bet mano teorija paprasta. Kaip kiekvienas sodininkas gali pastatyti savo sodo namelį, taip ir kiekvienas aktorius, jei gaudosi savo profesijoje, jei yra įvaldęs šį amatą, gali pastatyti spektaklį. O koks tas sodo namelis ar spektaklis išeis – niekas nežino. Viskas priklauso nuo talento, pinigų ir skonio.
Grįžtant prie mūsų dabar kuriamo spektaklio, suderinti režisūrą ir aktorystę yra pakankamai sudėtinga.
Bet aš šiek tiek to išmokau dirbdamas su ,,Emigrantais“. Mintyse suvaidinu ne tik savo vaidmenį, bet ir partnerio. Būna taip, kad kartais mano pasiūlyti prisitaikymai nelimpa partneriui arba yra jam svetimi. Todėl darbo pradžioje su J. Baranausku susitarėme, kad jis visada man pasakytų, jei jam kas nors netiks ar bus nepriimtina. Tada kartu bandome atrasti aukso vidurį. Kalbėdamas su juo dažnai pasitikrinu vieną ar kitą savo sprendimą. Net spektaklio finalą kūrėme kartu. Papasakojau jam kelis variantus, tada juos išbandėme, o paskui kartu priėmėme galutinį sprendimą.
– Vaidinate dviese su J. Baranausku, kaip atsirinkote, ką kviesite dirbti kartu?
– Nebuvo didelės atrankos. Nebuvo romantikos. Susitikome teatro tarpduryje, pasakiau, kad turiu pjesę ir noriu kurti spektaklį. Paklausiau, ar jam įdomu, sako „taip“. Sakau, kad neskubėtų atsakyti, pirma paskaitytų, o jis man sako „vis tiek noriu“. J.Baranauskas visada nori dirbti. Manau, jis yra labai įdomus, žingeidus ir ieškantis aktorius. Žingeidumas yra dalis menininko talento. Tau turi būti įdomu ieškoti ir atrasti. Tai profesijos varomoji jėga. Be to, jis imlus naujovėms ir lankstus psichologine prasme.
– Gal turite planų daugiau dėmesio skirti režisūrai? Minėjote, kad vienu metu net svarstėte studijuoti kino režisūrą.
– Didelio noro režisuoti nėra. Tai labai sudėtingas procesas, reikalaujantis daug laiko ir pastangų. Galiu sakyti, kad turiu kelias mane dominančias pjeses. Juk nebūtina jas visas pastatyti. Svarbu, kad jas turiu.
Kalbant apie kino režisūrą, 1991 m. buvo renkami kino režisūros kursai, grupes rinko Arūnas Žebriūnas ir Vytautas Žalakevičius. Man didesnis autoritetas buvo V.Žalakevičius, bet kažkodėl savo stojimo dokumentus padaviau A.Žebriūnui. Iki šiol nesuprantu, kodėl taip pasielgiau. Deja, mano kandidatūra buvo atmesta. Bet gal ir gerai, kad taip nutiko, nes kaip tik tais metais baigėsi kino finansavimas. Kino kūrimo procesas beveik sustojo, nes nebeliko tam pinigų.
O teatre kurti laisvu nuo darbo metu su bendraminčiais – didelis malonumas. Nori repetuoji pusvalandį, o nori tris valandas – žiūri pagal situaciją. Nesi pririštas prie darbo valandų. Laisvės momentas kūryboje man labai svarbus. Tavęs neslegia jokie įsipareigojimai, finansai, esi visiškai laisvas priimti spendimus. Jei tau nepatinka kūrybos rezultatas, kažkas nesigauna, bet kada gali sustabdyti šį darbo procesą.
Spektaklio „Kai kurios erelių rūšys“ premjera kovo 18 d. Klaipėdos dramos teatre.
Apie spektaklį:
Netikėtomis aplinkybėmis susitinka tiek pasaulėžiūra, tiek amžiumi du visiškai skirtingi žmonės. Vienas – savo gyvenimo kelio pradžioje, pilnas svajonių, jaunatviško maksimalizmo, aklai tikintis viskuo, ką jam siūlo šiuolaikinis komercijos pasaulis. Kitas – savo gyvenimo saulėlydyje, jau įgijęs žmogiškos patirties, perpratęs šiuolaikinio pasaulio „taisykles“, realisto akimis vertinantis amžinybės ir laikinumo sąvokas.
Ar jų susitikimas taps lemtingu, pasirenkant, kuriuo keliu eiti? Ar įmanoma pasimokyti iš svetimų klaidų?
Lenkų kino scenaristas ir režisierius D.Nowakowskis pjesėje „Kai kurios erelių rūšys“ kalba apie televizijos ir kitų medijos priemonių žalingą įtaką, apie jų invaziją į šiuolaikinio vartotojo smegenis, kai pradedama manipuliuoti tikromis ir menamomis vertybėmis.
