Scenoje išvysime Klaipėdos dramos teatro aktorius aktorius Arnoldą Eisimantą, Edvardą Brazį, Renatą Idzelytę, Tomą Gailiutę, Vaidą Jočį, Simoną Šakinytę, Jolantą Puodėnaitę, Liną Lukošių bei Donatą Švirėną. Scenografiją spektakliui sukūrė Anželika Šulcaitė, muziką parašė kompozitorius Jonas Jurkūnas, pjesę iš rusų k. išvertė Gintaras Grajauskas. Į spektaklio premjerą iš Maskvos atvyksta ir pjesės autorė Ksenija Dragunskaja.
Ksenija Dragunskaja (g. 1965) – žymi šiuolaikinė rusų dramaturgė, scenaristė, prozininkė, daugiau nei trisdešimties pjesių autorė. Jos pjesės statomos ne tik akademiniuose teatruose, bet ir teatrinio undergroundo rūsiuose, mėgiamos tiek vyresnių žiūrovų, tiek ir jaunimo. Jos kūryba – persmelkta nuoširdumu, tikra ir nesumeluota meile žmogui, švelnia romantika ir subtiliu humoru. Kritikai akcentuoja Ksenijos Dragunskajos išradingumą, nevaržomą fantaziją, psichologinį subtilumą, sugebėjimą pastebėti charakteringus žmogaus bruožus, nepiktą ironiją ir puikų žodžio valdymą.
Ksenija ne tik rašo pjeses, apsakymus, pasakas vaikams, ji nuosekliai dirba su jaunimu – skaito paskaitas apie teatrą ir literatūrą, veda seminarus. Jos kelionių geografija – nuo Niujorko iki Taganrogo... Nuoširdžiai džiaugiamės, jog į jos kelionių grafiką pateko ir Klaipėda. Neatsitiktinai: Klaipėdos dramos teatro „Lunačiarskio lunaparkas“ – pasaulinė premjera, iki šiol pjesė nebuvo pastatyta.
Pjesė „Lunačiarskio lunaparkas“ (2012) – apie naujų ir senų laikų sankirtas, apie dirbtinį sostinės spindesį ir tikrą provincijos nykulį, grėsmingą visuomenės susiskaldymą, gresiantį socialiniu sprogimu. Ir, žinoma, apie konkrečius žmones – graudokai juokingus, iškritusius iš savojo laiko, tačiau tebegyvus ir tebesvajojančius apie didelį stebuklą, visam laikui pakeisiantį jų mažus gyvenimus. Situacija artima ir nesunkiai atpažįstama ne tik Rusijoje, bet ir pas mus, Lietuvoje. Taip, teisingai pagalvojote – elitas ir „runkeliai“...
Ksenija Dragunskaja apie savo pjesę sako: „Tai labai juokinga ir kartu be galo liūdna istorija apie Maskvą – mano mylimą miestą, kuriame gimiau, ir kuriam greitu metu gresia didelė nelaimė. Mažų miestelių gyventojams gimtosios šalies sostinė atrodo tolima, svetima ir priešiška. Tarp mūsų – bedugnė. Maskva – miestas, kuris patirs daug kančių, savo apysakoje „Treji metai“ rašė didysis Čechovas. Ačiū Klaipėdai, pirmajai išleidusiai spektaklio premjerą. Tai, kad šis tekstas jau metus negali įsikūnyti Rusijos sostinės scenoje, byloja būtent apie mūsų teatrų kurtumą dabarties skauduliams, ir tai dar labiau neramina. Tačiau reikia tikėtis geriausio...“
